Nuskambėjo skambutis. Danielė atsistojo ir išvebleno:
-Eime?
-Tu eik, aš pasivysiu,-numojau ranka ir taip pat atsistojau. Danielė nuėjo kaip ir visi kiti. Tik blogiukų grupuotė liko ten. Įkvėpiau ir drąsiai nuėjau link jau atsistojusio Ian
-Jei jau kankinsi mane tai ir kankink, bet nevelk į tai mano draugų,-tariau. Ian atsisuko, kiek nustebęs.
-Apie ką kalbi, princese?-išsišiepė jis.
-Žinau, kad tu tampai Adamą už virvučių. Žinau, kad tu jam liepei su ja susitikinėti. Prisiekiu, jei jis ją įskaudins...
-Nusiramink, Princese...Nieko aš neliepiau,-šypsojosi Ian.-Bet iš tiesų visai gera mintis,-susimąstė jis.-Ačiū, Princese,-mirktelėjo jis.
-Tu nesveikas!-sušukau ir nuėjau į mokyklą.
Candice sutikau tik po šešių dienų. Visas tris dienas ji praleido su blogiukais, o savaitgalį net nenorėjau žinoti ką ji veikė. Ji neskambino net neparašė...nesikalbėjo. Bet dabar aš ją matau. Ji greitai ėjo koridoriumi ir aš ją vos ne vos pasivijau.
-Candice,-paliečiau jos ranką.
-o, Nina!-nusišypsojo jis bet nesustojo eiti.-Klausyk ne dabar....aš turiu...-murmėjo ji.
-Eiti pas Adamą ir jo blogiukų šutvę? Nes ten tau daug geriau nei su tikrais draugais?,-išpyliau.
-Nina...-stabtelėjo ji.-Klausyk, nesuprantu kas čia blogo jei kiek laiko praleisiu su jais.
-Kiek laiko? Gerai, bet tu su jais būni visada! Tu net nesikalbėjai su manimi, Daniele ar vaikinais!
-Ak baik...nebuvau su jais visą...pala,-prisimerkė ji ir nužvelgė mane.-Tu pavydi!-sušuko ji.
-Ką?-kilstelėjau antakius.
-Tu man pavydi, nes aš laiką leidžiu su šauniais žmonėmis,-nusijuokė ji.
-Candice galiu užduot klausimą?-prisimerkiau.
-Žinoma,-šypsodamasi linktelėjo ji.
-Kada po velniu tapai tokia kale?! Aš tau pavydžiu? Kad sėdi ant laiptų su grupe šiknių? Niekas tau nepavydi!-sušukau.
-Viskas gerai, Nina. Jei tau taip bus geriau gali tai sau sakyti,-ji uždėjo ranką man ant peties. Nusipurčiau ir paėjau atgal. Ji gūžtelėjo pečiais ir toliau nuėjo. Norėjau jai pasakyti, kad ją tiesiog įskaudins...sutrins į dulkes. Bet dabar jaučiau jog ji to nusipelno.
-Tu puikiai pritapsi prie tų šiknių, Candice,-sugriežiau dantimis jau nuėjusiai Candicei.
Po ginčo norėjau ištrūkti iš mokyklos. Pabėgau iš pamokų. Grįžau į jau tuščius namus nes tėvai buvo išvažiavę į darbą o mano mažasis broliukas Taileris jau vaikų darželyje. Persirengiau sportiniais drabužiais, paėmiau telefoną su ausinėmis ir išėjau į lauką. Kai su kuo nors susipykdavau visada išsikraudavau bėgdama. Įsikišau ausines ir eidama pradėjau savo maršrutą. Visada bėgdavau mažame miškelyje kuris buvo panašus į parką. Man patikdavo, kad ten beveik nebūdavo žmonių. Dabar miškas buvo visai tuščias. Pradėjau bėgti. Po kelių minučių greita daina pasikeitė į lėtą. Ištraukiau telefoną iš kišenės ir įsijungiau dainą "I know what you did last summer". Staiga parkritau ant žemės. Telefonas su ausinėmis išslydo ir nučiuožė per gerus pora metrų nuo manęs. Staiga pajutau skausmą. Degino. Jaučiau lyg kažkas būtų nukirtęs koją nuo blauzdos iki kulkšnies. Per mišką nuaidėjo mano skausmo klyksmas.
