Running Into Dark (Sustabdyta)

3

KYLA

Kambaryje stovėjo du vaikinai. Vienas buvo tas pats kuris man atnešė laišką, o kitas nežinau, bet atrodė lyg matyčiau jį ne pirmą kartą. Tada pažiūrėjau į jo akis. Tai buvo jis. Vaikinas iš mano sapnų. Abu vaikinai buvo labai panašūs, toks pat ūgis, tokio pačio sudėjimo. Skyrėsi tik akių spalva.

"Sveika" pasakė žydraakis

."Labas" atsakiau kiek sutrikusi. 

"Likimas tikriausia mums krečia išdaigas, tiesa?" tarė žaliaakis ir nusijuokė. 

"Tikriausia.." sumurmėjau. 

"Taigi kodėl tu čia atėjai papasakok." Pasakė žydraakis.

 "Na atsikėliau ir išgirdau balsus, o tėtis pasakęs buvo, jeigu ką nors išgirsiu tai iškart užrakint duris ir.. ir kodėl aš jums iš vis pasakoju, aš jūsų net nepažįstu." Pasakiau.

 "Pala, o tu nebuvai nusileidus pažiūrėti kas ten tokie yra atėja?" paklausė žydraakis. 

"Na ne, nes tėt-" mane pertraukė žaliaakis

."O dieve jis tikriausia jau negyvas." Mano veidas pabalo. Jaučiau kaip širdis tuoj iššoks iš krutinės. Jie susižvalgė ir prabėgo pro mane į viršų. Aš žinoma iš paskos. Greitai užlipau laiptais ir nubėgau į svetainę kurioje stovėjo vaikinai. Žaliaakis laikė rankoje kažkokį lapelį. 

"Velnias, Jie jį pasiėmė." Pasakęs tai jis susigriebė už galvos. Aš visiškai nesigaudžiau kas čia vyksta. 

"Tai gal malonėsite paaiškinti ką?" pasakiau piktai ir susiraukiau. 

"Ai taip, žinoma, taiga pirmiausia prisistatysime. Aš esu Kristianas, o čia mano brolis Devonas. Jeigu dar nesupratai tai mes esame dvyniai." Pasakė Kristianas. Pastebėjau, kad grindys buvo kruvinos, keli sulaužyti baldai gulėjo ant grindų, o durys buvo išlaužtos. Akyse susikaupė ašaros. Nieko nebeliko iš mano artimųjų. Bet privalėjau būti stipri, todėl nusivaliau ašaras ir paklausiau. 

"Dabar man pasakykite, kas buvo tokio svarbaus tame laiške? Kas pasiėmė tėtį? Kas tie Jie?" Jie susižvalgė. 

"Ramiau, ramiau, mes patys daug ko nežinome. Taigi pirmiausia laiškas. Jame pasak tavo mamos dienoraščio laiškas buvo skirtas tau. Ji ten viską išdėstė. Ir dar vienas dalykas, šis žmogus kurį tu laikei savo tėvų yra tavo globėjas, jis yra mūsų tėvas." Mano burna prasivėrė, Devonas kalbėjo toliau. "Tavo mama po savaitės  kai tu gimei atnešė tave pas Džesoferį nes jis buvo jos geriausias draugas. Ji sake, kad su ja tau bus nesaugu. Ir davė tą laišką prašydama tau jį atiduoti, kai bus laikas. Tu tikriausia mūsų neprisimeni, bet mes augome kartu su tavim. Na kaip čia pasakius augome. Tu mus matei iki savo 4-ojo gimtadienio. Tada mes turėjome išsikraustyti pas mama, nes su mumis tau buvo nesaugu." Taigi paaiškėjo, kad visas mano gyvenimas buvo vienas didelis melas, tiesiog puiku.

 "Na, o tai kas mano mama? Kada galėsiu ją pamatyti?" paklausiau. 

"Mes nežinome ar ji yra gyva, ji visada per mėnesį mus aplankydavo, o štai jau du mėnesiai ir iš jos nieko. Todėl ir nunešiau tau tą laišką." Pasakė Kristianas. 

"Tai gal papasakosit kas tie Jie ir ką Jie darys tė-.. Džesoferiui" kažkaip keista buvo tarti jo vardą, juk visa laiką maniau, kad jis mano tėvas. 

"Na jeigu tau pasakysime tu mus palaikysi bepročiais, tai nežinau.." tarė Kristianas. 

"Išbandykit mane" tai pasakiusi šyptelėjau. 

"Na gerai, bet nuo ko čia pradėti hmm.." nutilo Kristianas. "Taigi pradėkime pirmiausia apie tave, gerai?" linktelėjau ir Kristianas pasakojo toliau. "Taigi tu esi kilusi iš labai senos... kaip tas žodis hmm.. giminės! Taip tu esi kilusi iš labai senos giminės ir tu esi iš ten paskutinė, na jeigu tavo mama yra gyva tai-"

"Jus vis kalbate apie mama, bet kas mano tėvas?" smalsavau. 

"Šito dar negalime sakyti, nes tu nieko ir taip nesupranti." Suurzgė Devonas ir užlipo į viršų. 

"Nesijaudink jis visada toks irzlus" nusijuokė Kristianas. "Na pabaigsiu tau pasakoti vėliau, dabar turime išvalyti namus, nes vėliau ir kaimynai pradės užuosti, kad čia kažkas ne taip" linktelėjau ir nuėjau paieškoti grindų šluostės. 

Priėjau sandėliuko duris, tikriausia čia turėtu ji būti. Atidariau jas ir įjungiau šviesą. Sandėliukas kaip sandėliukas turėjo savo kvapą, buvo prikrautas įvairiausio šlamšto. 

Mano akis patraukė vidutinio dydžio dėžutė. Ji buvo ant aukščiausios lentynos todėl man reikėjo kelis kartus pašokti kol ją užkabinau su ranka ir jai pradėjus kristi ją sugavau. Ji buvo visa juoda ir ant viršaus turėjo raudoną kristalą. Perbraukiau jį pirštu ir dėžutė atsidarė. Joje buvo maža knygutė, kelios nuotraukos ir pakabukas. Paėmiau nuotraukas. Jų buvo trys. Vienoje moteris ir mažas lėliukas, kitoje tas pats mažas lėliukas, o paskutinėje ta pati moteris kuri laikė lėliuką ant rankų ir vyras kuris ją buvo apkabinęs per liemenį. Jų šypsenos buvo labai didelės, atrodė kaip tobula pora su savo naujagymiu. Moteris turėjo juodus plaukus, truputį riestą nosį ir vandenyno žydrumo akis. Vyras turėjo blondiniškus plaukus, smailia nosį ir labai tamsias akis, galima sakyti jos buvo visiškai juodos. O lėliukas atrodė kaip lėliukas. Pasižiūrėjau į nuotraukos kitą pusę. Ten buvo parašyta data ir vardas "1999/07/30 – Courtney." tikriausia čia buvo lėliuko vardas. Bet koks sutapimas! Čia parašyta mano gimimo data! Reikės jos paieškoti internete, juk ten viską galimą rasti. Nuotraukas padėjau atgal į dėžutę ir paėmiau į rankas tą pakabuką. Jis buvo neilgas. Ovalo formos su kažkokia gėlyte ir vietoj žiedo joje buvo raudonas kristaliukas. Na jeigu jį užsidėsiu niekas nesupyks, taip? Vistiek niekas jo nenešioja. Staiga išgirdau kažką šaukiant.

 "Kylaaaa, kur tu dingai po velniu?!?" Galėjau pasakyti tai buvo Kristianas.

"Ateinu, ateinu!" atšaukiau atgal, greit užsidėjau pakabuką, padėjau dėžutę į jos buvusią vietą ir išėjau iš sandėliuko...

<

Labaaas! taigi va nauja dalis :> tik nepamirškit VOTE ir nuomoniųųų :>>

-Lile