Running Into Dark (Sustabdyta)

2

KYLA

Patuksenau į duris ir išgirdau žingsnius. Sutrašėjo spyna ir atsidarė durys. Pro jas išlindo pasenęs vyras žilais plaukais. Jo veidas buvo patinęs, iš to galima buvo spręsti, kad nemiegojo kelias dienas. Mečiau savo kuprines ant žemės ir apkabinau savo tėti. "O dieve kaip aš tavęs pasiilgau" pasakiau jam. 

"Aš tavęs taip pat dukrelę, bet dabar ne laikas apie tai kalbėti, jau vėlu." Na jis sakė tiesą dabar buvo jau po vidurnakčio.

"Eikš vidun o tai susirgsi čia man" nusijuokėme. 

"Na tai papasakosi kas čia vyksta?" paklausiau. 

"Rytoj, nes šiandien jau vėlu, eime parodysiu tau tavo kambarį.

" Nieko nesakiau tik nusekiau paskui tėtį. Mes užlipome į antrą aukštą ir priėjome pirmas duris. "Čia tavo laikinas kambarys" pasakė jis ir pravėrė duris. Kambarys buvo paprastas, rausvom sienom, su lova, spinta, stalu ir visai kambariui reikalingais baldais. 

"Ačiū" pasakiau. 

"Už ką?" nesupratęs pasakė jis. 

"Už tai, kad manęs nepamiršai." Nusišypsojau. 

"Aš tavęs niekada nepamiršiu, įsidėmėk tai." Nusišypsojęs pasakė jis. 

"Na, o dabar marš į lovą rytoj laukia ilga diena" pasakė jis ir nusijuokė. Dar kartą jį apkabinau ir ruošiausi uždaryti duris, bet tėčio ranka mane sustabdė. 

"Naktį niekur neeik iš kambario, jeigu kažką išgirsi užsirakink iš kart, o jeigu atsitiks dar kažkas tai žinok prie spintos yra durys kurios veda į rūsį. Žinai saugumas visada pirmoje vietoje." Nusišypsojau jam ir uždariau duris. Ko jis man nesako? Tikiuosi rytoj viską papasakos.

Padariusi visą savo nakties rutiną įšokau į lovą ir iš karto užmigau nes buvau labai pavargus.

Tamsa, visur tamsa. Nieko nemačiau. Negalėjau pajudėti, toks jausmas lyg būčiau suparalyžuota. Kažkas alsavo man į kaklą. Kažkaip stebuklingai pasukau galvą ir vėl pamačiau tas smaragdines akis. Nors čia buvo akinama tamsa, bet jo akys švietė kaip mėnulio šviesa. 

"Likimas mus suvedė dar kartą." nusijuokė jis. "Kaip ironiška, taigi atvykai pas tėtuką ar ne? Žinai mes visada tave rasim, kad ir kur tu bebūtum" nusijuokė jis dar kartą "Tau tikriausia įdomu kodėl mes tavęs iš vis ieškom, taip? Na bet dar ne laikas, kitą kartą papasakosiu. Dabar turi slėptis, jie jau tikriausia čia." 

Dabar iš vis nesusigaudau, jis sako , kad mane visada suras, bet vėliau sako, kad jie jau čia ir man reikia slėptis. Ką jis čia nusišneka, aš net pajudėt negaliu. Vėl pajaučiau alsavimą į kaklą. Šiurpuliai perėjo per kūną ir vėl pamačiau smaragdines akis prie pat manųjų. Jos pradėjo keistis į raudonas ir...

Pašokau iš lovos. Vėl prakeiktas košmaras. Tik šįkart jis jautėsi toks tikroviškas. Išgirdau kažką kalbant apačioje. Tyliai nuptypenau iki durų ir pridėjau vieną ausį. 

"Taip ji čia, šiandien atvažiavo." Galėjau pasakyti, kad čia buvo tėvo balsas. 

"Kur ji yra?" Išgirdau kitą balsą. 

"Viršuje antras kambarys po dešine" ką? Jis pasakė ne tą kambarį. Tikriausia čia ta akimirka kai man reikia užsirakinti duris ir eiti į tą rūsį. Taip ir padariau. Greit užrakinau duris ir puoliau prie spintos. Buvo tamsoką todėl ne iš karto pamačiau tas duris. Bandžiau atidaryti, bet neišėjo. 

"KODĖL TU MUMS MELUOJI DŽESOFERI, JUK ŽINAI, KAD GALI BAIGTIS BLOGAI!" girdėjau kažkokį vyrą šaukiant. Mano pulsas padažnėjo, širdis pradėjo daužytis dar greičiau, ji tikriausia būtu iššokusi iš krutinės, bet supratau, kad man reikia atidaryti tas suknistas duris sienoje atsidariau spintą ir joje kabėjo pakabintas raktas. Na taip žinoma, kaip durys be rakto! Trenkiau sau per galvą ir paėmiau tą raktą. Nuėjau prie durų ir atkrapščiau su nagais tapetus ir radau rakto skylutę.Greit atrakinau duris ir jas atidariau. Viduje buvo vien tik tamsa. Ėjau tiesiai kol priėjau dar vienas duris. Jos buvo neužrakintos. Atidariau ja ir pamačiau laiptus vedančius į apačią. Pradėjau jais lipti. Buvo labai tamsu tai vos nenukritau kelis kartus. Vėl priėjau duris. Dieve kiek čia jų dar bus? Atidariau jas ir į žengiau į patalpą. Joje taip pat buvo tamsu. Su rankomis pradėjau ieškoti šviesos jungiklio. Po kelių minučių paliečiau kažkokį daiktą ant sienos ir šviesa įsijungė. O ten pamačiau tai ko gyvenime nebūčiau įsivaizdavus...

DŽESOFERIS

Išgirdau, kad kažkas beldena į duris. Tai tikriausia Jie. Kaip Jie taip greitai rado Kyla? Atidariau duris, taip tai buvo Jie. 

"Sveiki ponai kuo galėčiau padėti?" žinojau, kad jiems reikia Kylos, bet nesiruošiu jiems taip paprastai jos atiduoti.

 "Tu pats žinai ko mums reikia, Džesoferi. Ar ji čia? Kada ji atvyko?" paklausė vienas iš Jų.

" Taip ji čia, šiandien atvažiavo" pasakiau atsidusdamas.

 "Kur ji yra?" paklausė tas pats.

 "Viršuje antras kambarys po dešine" tai žinoma, kad pasakiau ne tą vietą kurioje ji buvo, aš ne toks durnas. Jis pasiuntė vieną saviškiu patikrinti. Po kelių minučių jis grįžo ir kažką sušnabždėjo sakykim Jų vadui.

 " KODĖL TU MUMS MELUOJI DŽESOFERI, JUK ŽINAI, KAD GALI BAIGTIS BLOGAI!" pradėjo rėkti ant manes. Taip aš žinojau, kad dabar mirsiu. Gerai, kad pasakiau Kylai, kad eitu į rūsį, ten ji bus saugi. 

"Aš Jums nemeluoju" atsakiau ramiai. 

"Nejaugi tu nori mirti?" paklausė jis manęs.

 "Aš jūsų nebijau, šlikštynės" sušnypščiau Jam tiesiai į veidą. 

"Nebijai tai nebijai. Elijau užmušk jį." Pasakė vienam iš jo žmonių. Tas vaikinas buvo visai jaunas, o jau paverstas žudymo robotu. Užmerkiau akis ir laukiau. Pajutau didelį skausmą kakle. Tada tamsa mane pasiglemžė. 

>

Na štaii ir 2 dalis. Tikiuosi jums patiko :> Jeigu patiko dėkit vote ir parašykit nuomonę :>

-Lile