Deividas

III SKYRIUS

Naktį niekaip negalėjau užmigti, vis galvojau apie Deividą. Gulėjau ant nugaros ir žiūrėjau į baltas tuščias lubas. Kamilė kelis kartus rašė ir klausė, gal kartais persigalvojau ir noriu atvykti į vakarėlį, tačiau nieko nenorėjau. Pastaruoju metu jaučiausi taip, lyg man nieko nereikėtų. Gal tai depresijos požymis? Nežinau.

Apsiverčiau ant šono ir pažvelgiau į užtrauktas užuolaidas. Turėjau nesuvaldomą troškimą pažvelgti pro langą į Deivido namą. Man kniedėjo sužinoti ar jam taip pat nesimiega kaip ir man? Ar jis lygiai taip pat apie mane galvoja? Nusimečiau antklodę nuo savęs ir tyliai priėjau prie lango. Atitraukiau šiek tiek užuolaidos kraštą ir pro mažą tarpelį pažvelgiau į vaikino namą. Tame pačiame kambaryje, kaip ir praitą naktį matėsi melsva šviesa, lyg sklistų nuo kompiuterio monitoriaus ar televizoriaus. įdomu, ką jis veikia? Na žinoma, pamiršau, jis juk programuotojas. Tikriausiai per naktį dirbą prie savo „projektų" apie kuriuos net neturėjau gyvo supratimo.

Sugrįžusi atgal į savo minkštutėlę lovą, įsitaisiau ir apsivertusi ant šono bandžiau dar syki užmigti.

***

Akis pramerkiau, kai išgirdau skambant žadintuvui mano telefone. Tingiai paėmiau jį nuo naktinio stalelio ir išjungiau. Kadangi beveik visą naktį nemiegojau, mano kūnas ir protas reikalavo poilsio. Stebėjausi, kaip vienas vaikinas gali sujaukti miego rėžimą.

Išlipusi, tiesiu taikiniu nuėjau į dušą. Šaltas vanduo šiek tiek padėjo prasibudinti. Būdama duše jau galvojau ką reiks apsirengti. Neturėjau išskirtinių drabužių, kaip mano draugė Kamilė, bet ką nors sugalvosiu.

Išsimaudžiusi, sugrįžau į savo kambarį. Iš savo spintos išsitraukiau džinsinį sijoną. Nelabai turėjau daug suknelių ar labai moteriškų drabužių, bet jeigu ketinu pasimatyti su vaikinu, reikėtų užsidėti ką nors moteriškesnio, o sijonas puikiai tiks. Prie džinsinio sijono priderinau baltus, trumparankovius marškinėlius ir užsidėjau lygiai tokios pačios spalvos sportbačius.

Apsirengusi priėjau prie komodos virš kurios kabėjo ovalo formos veidrodis. Prieš jį makiažo pagalba pasiryškinau akis ir lūpas. Į mažą, juodą kuprinytę susimečiau reikalingiausius daiktus ir nusileidau į pirmą aukštą. Tėčio neradau, tik tai jo raštelį ant virtuvinės spintelės:

„ Labas rytas, Nika pavedžiojau ir pašėriau. Šiandien dirbsiu parą. Būk atsargi!"

Perskaičiusi suglamžiau ir išmečiau į šiukšlių dėžę, kuri buvo pilnut pilnutėlė. Nesuprantu, jeigu mato, kad šiukšliųdėžė pilna, nejaugi taip sunku išeiti į lauką ir išmesti? Suniurnėjau sau po nosim, nes kabantis laikrodis jau rodė lygiai dešimtą valandą. Greitai išėmiau, užrišau mazgą ir išėjusi išmečiau į konteinerį stovintį šalia kelkraščio.

Perėjus į kitą puse gatvės, tik tada pajutau, jog mano kojos pradėjo drebėti. Kodėl man reikia jaudintis? Reikia kaip nors tvardytis, kodėl neišsprūdo kokia nors nesąmonė iš mano lūpų.

Priėjusi prie Deivido namo durų, kelis kartus įkvėpiau ir iškvėpiau, o tik tada paspaudžiau durų skambutį. Galėjau girdėti žingsnius, kaip jis artėja.

- O, Labas rytas!, - pasisveikino vos pravėręs duris su plačia šypsena veide, - Džiugu, jog pasirodei, nes tik šiandien ryte pagalvojau, gal reikėjo pakviesti tave pietų, nes galbūt tu norėjai ilgiau pamiegoti...

- Viskas gerai, Devidai, - nuraminau jį išsivėpusi, - Šiandien anksti pabudau, todėl ilgai būčiau nemiegojusi, - melavau. Velnias, dabar šis vaikinas priverčia mane, net kvailai meluoti.

- Užeik, - pravėrė plačiai duris, kad įeičiau į nedidelio dydžio namą, - Jauskis kaip namie.

Nedideliame prieškambaryje buvo drabužių kabykla veidrodis, bei laiptai vedantys į antrą aukštą. Po dešinę pusę buvo nemaža svetainė, su ruda odinę sofa ir dviem foteliais, nedideliu kavos staliuku. Prieš sofa kabėjo didžiulis plačiaekranis televizorius, o šalia jo ant žemės stovėjo „Xbox". Žalsvas sienas puošė du didžiuliai paveikslai, tačiau daugiau dekoracijų nepamačiau. Svetainė vistiek atrodė labai tuščia. Tikriausiai todėl, nes buvau įpratusi visų žmonių namuose matyti šeimos nuotraukas, o pas jį nebuvo nevienos.