Deividas

VI SKYRIUS

Po geros valandos sulaukėme ir skambučio į mano namo duris. Nudžiugau, jog operacinė sistema greitai persirašė. Vistiek neįsivaizduoju, kaip galėjau virusą pasigauti? Jau nepirmą sykį siunčiau muziką.

Nusileidome kartu į pirmą aukštą ir atidariau duris. Picų išvežiotojas pasakė sumą, o mano piniginė buvo viršuje.

- Už picą moku aš, - pareiškė Deividas išsitraukdamas piniginę iš kelnių kišenės ir išėmė reikiama sumą. Nesipriešinau, nes pats pasiūlė picą, o aš nuėjusi į virtuvę iš šaldytuvo ištraukiau dvi skardines šalto alaus.

- Tikiuosi gersi alų? Ar tu išvis negeri?, - pasidomėjau, nes prisiminiau, kai „Lokio" užeigoje gėrė nealkoholinį alų.

- Šiandiena aš ne už vairo, todėl vieną skardinę tikrai išgersiu, - nusišypsojo man, o tada pakilome kartu į antrą aukštą. Užuodžiau šiltos picos kvapą ir be galo norėjau kuo greičiau jos paragauti, nes alkis graužė skrandį.

Didžiulę šeimyninę picą padėjo ant mano lovos ir atidarius paėmiau vieną gabalėlį. Paragavusi, net užsimerkiau iš malonumo kokį jaučiau burnoje. Deividas taip pat paėmė gabalėlį ir atsisėdęs prie mano kompiuterio išėmė iš savo dėklo kažkokį kompaktą.

- Aš įrašysiu antivirusinę programą, kuri apsaugos nuo ligų, - ir paleidęs pradėjo instaliuoti, - Aš ją sukūriau, todėl žinau, jog kai kitą sykį landžiosi po pornografinius puslapius, tau išmes lentelę su įspėjimu.

- Aš nelandžioju..., - atsisėdusi ant lovos krašto, vėl pradėjau su juo ginčytis. Suvalgiusi godžiai savo gabalėlį, atsidariau skardinę alaus.

- Aš juk juokauju, - irgi atsidarė skardinę, - Bet jeigu domins, galėsiu parekomenduoti kelis puslapius, kuriose nėra virusų.

- Užsičiaupk, - ir sviedžiau nuo lovos vieną pagalvėlę į jį, - Manęs tokie dalykai nedomina. Ir be to, aš per didelė tokius dalykus žiūrėti.

- Bet esi žiūrėjusi, - parodė į mane pirštu, o tada atsistojęs pradėjo vaikščioti po mano kambarį, apžiūrinėdamas kiekvieną smulkmeną, - Nežinojau, jog esi buvusi palaikymo komandos šokėja, - pasilenkęs žiūrėjo į nuotraukas iš mokyklos laikų, kurios stovėjo ant komodos, - Ir mėgai rožinę spalvą, - pamatė kitą nuotrauką.

- Buvau, - šyptelėjau, - Bet dabar mano spintoje nerastum jokio rožinio drabužio.

- Kas pasikeitė?, - atsisukęs paklausė atsigerdamas iš savo skardinės.

- Suaugau. Normalu, jog su amžiumi keičiasi ir žmogaus stiliaus pojūtis.

- Na taip, - pritarė linksėdamas ir atsirėmė į komodos kraštą, - Pamenu paauglystėje buvau nusidažęs šviesiomis sruogelėmis, nes tokia buvo mada. Dabar kai pagalvoju, „ką sau galvojau?".

- Dabar lygiai tą patį galvoju apie rožinę spalvą ir platėjančias kelnes, - nusijuokiau. Apsisukęs į rankas paėmė rėmelį su klasės nuotrauką ir gerdamas apžiūrinėjo kiekvieną veidą.

- Leisk atspėsiu. Tas blondinas šalia tavęs prisiglaudęs, tavo vaikinas?, - pakėlė akis į mane.

- Buvęs vaikinas, - pabrėžiau, - Su Džeiku dar vidurinėje išsiskyrėme, kai pradėjau rasti jo telefone susirašinėjimus su kitomis merginomis.

- Turbūt buvo skaudu, - jis atsisėdo šalia manęs, o aš paėmiau kitą gabalėlį picos.

- Kai turiu tokią gerą draugę, kaip Kamilę, ilgai liūdėti negaliu, - ir atsikandau didelį kąsnį. Nurijusi toliau kalbėjau, - Jis buvo iš tų populiariųjų vaikinų, kuris žaidė futbolo komandoje, o populiarios merginos aišku tapdavo komandos šokėjomis. Džeikas, Tomas, Artūras ir Danielius, - parodžiau pirštu į žmones nuotraukoje, - Buvo geriausi draugai ir geriausi žaidėjai.