Deividas

I SKYRIUS

Pamenu tą dieną, kai po mokyklos baigimo diplomų teikimo prižadėjome vieni kitiems, jog rašysim laiškus, palaikysim ryšį ir nesvarbu, kad įstojome į skirtingus universitetus ar koledžus skirtingose valstijose. Tačiau, tai tik buvo tušti pažadai. Nauja aplinka, nauji draugai privertė pamiršti vieni kitus, nors ir buvome neišskiriama Lamburgo vidurinės mokyklos klasė.

Lygiai po metų buvome priversti vėl sugrįžti į Lamburgo miestelį Virdžinijos valstijoje. Sugrįžome ne todėl, kad būtume vienas kito pasiilgę ir nusprendę savo vasaros atostogas praleisti mažame miestelyje, kuriame niekas įdomaus nevyksta. O sugrįžome, nes buvo nužudyti mūsų du klasės draugai.

Klerė Dikenson buvo mano draugė ir mokyklos populiarioji mergina. Šviesūs plaukai, tobula figūra traukė kiekvieno dėmesį. Visi žinojo, jog per išleistuves ji taps išleistuvių karaliene, o Arnoldas Trevisas - išleistuvių karaliumi. Jie buvo neišskiriama pora, kad po mokyklos Arnoldas Klerei pasipiršo. Tačiau, nei Arnoldas, nei Klerė savo vestuvių nesulauks, nes jie jau negyvi, o mes dabar stovime prie jų ką tik palaidotų po žeme palaikų ir verkiame.

Niekaip negalėjau suvokti kas galėjo taip šaltakraujiškai pasielgti? Apsvaiginti du įsimylėjusius paauglius, o tada juos po gabalėlį pjaustyti. Tik psichiškai nesveikas ligonis galėtų taip pasielgti.

- Sofija, žmonės jau skirstosi, - kreipėsi į mane mano geriausia draugė Kamilė išsitraukdama iš juodos rankinės automobilio raktelius, - Galiu tave pavežti iki namų.

- Gerai, žinoma, - tyliai pasakiau paskutinį sykį pažvelgdama į Klerės antkapį, o tada pajudėjome link automobilių stovėjimo aikštelės. Užsidėjau nuo saulės juodus akinius, nors ta diena ir nešvietė saulė, bet nenorėjau, kad kažkas matytu mano paraudusias akis. Kamilė nuo pat pradžių buvo su jais, nes iš Danieliaus, jos brolio dvynio, išgirdau, kad vakar visa dieną verkė ir sunkiai sudėjo bluostą. Daug ką pasako ir jos prikimęs balsas.

Atsisėdome į jos baltą visureigį ir tamsiaplaukė užvedė variklį. Mudvi buvome labai panašios, lieknas sudėjimas, tiesūs tamsiai rudi plaukai, rudos akys, net tas pats zodiako ženklas – svarstyklės, bet aš savaite už ja vėliau gimiau. Sėdėjome viename mokyklos suole, rengiamės panašiai. Tik su vienintele Kamile palaikėme ryšį ir susitikdavome, nes studijuojame viename mieste, tik skirtinguose koledžuose. Aš studijuoju Manhetano koledže Anglų kalbą, o Kamilė Barnardo koledže Dailės istoriją.

- Ketini grįžti į Niujorką?, - klausė manęs draugė vairuodama, o aš žiūrėjau pro langą į pravažiuojamus namus. Po to įvykio, net nesimatė nei vieno žmogaus. Visi buvo išsigandę ir lindėjo savo namuose, net vaikų neišleisdavo į kiemą pažaisti.

- Negrįšiu, - atsakiau, - Kurį laiką pasiliksiu su tėvais ir man reikia pailsėti nuo Niujorko triukšmo.

- Suprantu, - linktelėjo Kamilė pasukdama į dešinę pusę, - Aš irgi jaučiu nuovargį, bet ne nuo triukšmo, o nuo studijų. Reikia galvą pasiilsinti, o Lamburgas yra pati geriausia vieta.

- Jau nebe, - paprieštaravau, - Lamburgas ne be saugus miestas. Net mano kaimynai iš priešais esančio namo išsikraustė.

- Na taip, miestelį paliko per šias dienas net kelios šeimos, bet žudikas gali keliauti. Dabar Lamburgas, o vėliau kitas miestelis.

- Tikėkimės policija greitai sugaus nusikaltėlį. Norėčiau pamatyti to žudiko veidą, - tariau su skausmu balse. Jaučiau kaip ašaros vėl kaupiasi, bet stengiausi tvardytis, - Jis privalo atsiimti už tai ką padarė.

***

Kelias dienas tūnojau savo kambaryje namo antrame aukšte ir žiūrėjau parsisiųstus filmus. Išeidavau į lauką tik tai šiukšles išmesti ir savo kalytę Niką pavedžioti. Kaip labradorė mane labai tampydavo ir kelis kartus vos nesuklupau. Tėvai per daug ją išlepino ir nesirūpino jos dresiravimu. Aišku, kur turės laiko rūpintis, kai mano tėtis Džonas Vaitas yra miestelio daktaras ir chirurgas. Tenka ir paromis dirbti ir po darbo užtrukti. O motina Laura yra Lamburgo vidurinės anglų kalbos mokytoja, todėl ir po pamokų tenka taisyti mokinių darbus. Jos meilei anglų kalbai mane paskatino taip pats studijuoti šį dalyką ir esu visiškai patenkinta.