Deividas

VII SKYRIUS

 There is nobody around

Just me and you, just me and you

We're feeling good, we're feeling good

We're feeling like there is nobody around

- GJan

Pramerkiau akis ir pamačiau pro užuolaidos plyšį besiskverbiančius saulės spindulius į mano kambarį. Kažin kiek laiko aš miegojau? Paėmiau nuo naktinio stalelio mobilųjį telefoną ir užtinusiomis akimis bandžiau įžiūrėti valandas. Jau buvo gerokai po dvylikos. Pasukau galvą man už nugaros, nes tikėjausi rasti Deividą miegantį, tačiau jo jau nebuvo. O gal aš sapnavau, jog mano seksualus kaimynas nakvojo pas mane? Tačiau tuščios skardinės alaus ir tuščia picos dėžė patvirtino, kad man neprisisapnavo. Paliečiau savo lūpas prisimindama vakarykštės nakties įvykius. Mažai trūko, jog būčiau pasidavusi pagundai ir pasinėrusi į malonumą. Be proto norėjau ne tik dėl to, jog pamečiau galvą dėl Deivido, bet dėl to, nes senai nesimylėjau ir pradedu pasiilgti to jausmo.

Tingiai išlipau iš lovos ir atsistojusi, pasirąžiau. Jaučiausi visiškai atgavusi jėgas ir pasiruošusi naujai dienai, kuri tikiuosi neatneš daugiau žmogžudysčių. Gal šiandien bus aiškiau, dėl Tomo žmogžudystės?

Nusipraususi po dušu, užsidėjau juodą ant petnešėlių palaidinę ir užsitraukiau šviesiai mėlynus plėšytus džinsus. Pasiėmusi mobilųjį telefoną į rankas, nusileidau į pirmą aukštą. Užuolaidos jau buvo atitrauktos, todėl iš to sprendžiau, jog tėtis grįžo po pamainos. Pro langą galėjau matyti jo stovintį automobilį.

Nuėjusi į virtuvę pasidariau balintos kavos. Valgyti nieko nenorėjau, nes po vakarykštės picos jaučiausi soti. Už nugaros išgirdau inkštimą, o atsisukusi pamačiau Niką, atsisėdusią ir žiūrinčia į mane manipuliuojančiu žvilgsniu, kad numesčiau kokį nors skanėstą.

- Bet tu ir besotė, - burbtelėjau ir iš pakelio išėmiau vieną sausainį. Mestelėjau į viršų ir kalytė pašokusi pagavo.

Baigusi gerti, išgirdau žingsnius besileidžiančiais laiptais. Į virtuvę įžengė tėtis, apsirengęs džinsais ir mėlynais marškiniais.

- Labas rytas, - pasisveikino, - Nepranešei, kad svečių turėsi, - ir atsidaręs šaldytuvą, išsiėmė du kiaušinius, o aš įsitaisiau ant baro kėdės.

- Tai tu žinai, kad pas mane buvo Deividas?, - nustebusi paklausiau, nes numanau, kad gausiu pylos. Nebuvau paauglė, bet vistiek nejaukiai jaučiausi atsivesdama vaikiną tėvams matant.

- Taip, - patvirtino, įjungdamas viryklę ir išsitraukęs keptuvę, - Mudu prasilenkėme man grįžtant. Sakė, kad tu kompiuteryje pasigavai virusą, todėl atvyko sutvarkyti. Bet tu bijojai likti viena po draugų nužudymo, todėl jis su tavimi pasiliko.

- Tikiuosi tu nepyksti?, - paklausiau, nustačiusi susirūpinusį veidą. Įmušti kiaušiniai pradėjo kepti.

- Kodėl turėčiau pykti?, - pasisuko į mane, - Aš labai džiaugiuosi, kad Deividas nusprendė tave pasaugoti po to kas Tomui nutiko. Labai subrendęs ir atsakingas vaikinas. Puikiai suprantu ką tau tenką iškęsti, Sofija. Nors to neparodai, bet manau esi sukaustyta baimės, kad net visame name užtraukei užuolaidas.

- Bijojau, kad koks psichopatas nestebėtų manęs pro langą, - nors iš tiesų stebėjo, bet nenorėjau to pasakyti, kad nereikėtų tėčiui dėl manęs pergyventi, - Gal kartais pavyko ką nors sužinoti apie Tomo mirtį?