Deividas

V SKYRIUS

Susitepusi kelis sumuštinius ir pasidariusi arbatą, nusinešiau į savo kambarį. Padėjau viską prie savo nešiojamo kompiuterio, kuris buvo ant mano rašomojo stalo. Atsikandau ir užsigėriau praaušusia arbata. Viskas buvo per daug keista. Vienas panašumas tarp nužudytos poros ir Tomo buvo tas, kad visi trys ėjo į tą pačią klasę ir kartais jiedu iš Tomo įsigydavo narkotinių medžiagų.

Įsijungiau kompiuterį ir visose naujienų puslapiuose jau spėjo paplisti šį žinia, o socialiniuose tinkluose tiesiog virė nuo diskusijų. Ta kraupi nuotrauka spėjo paplisti visur. Vieni gailėjo vaikino, o kiti smerkė, nes atseit narkomanu vienu mažiau. Sunku patikėti kokie žmonės kartais gali būti neužjaučiantys ir beširdžiai. Norėjau atrašyti, apginti savo draugo garbę, bet nusprendžiau nesivelti į diskusijas.

Man reikėjo bent kurį laiką atitrūkti nuo kraupių įvykių. Muzika visada padėdavo, kai jausdavausi įsitempusi. Nusprendžiau parsisiųsti keletą naujų dainų ir papildyti savo telefono grojaraštį. Parsisiunčia kelias „Coldplay" dainas, kurias girdėjau automobilyje per radiją. Susiradau USB laidą, įkišau į telefoną vieną galą, o kitą į kompiuterį. Kai įkeldinėjo dainas staiga ekranas pradėjo mirguliuoti, o perkėlimas užstrigo. Spaudinėjau visus kompiuterio klavišus, bet niekas neatsistatė. Susinervinusi atsistojau, susiėmiau už galvos ir vaikščiojau po kambarį. Bet ir man „sekasi". Tikriausiai parsisiunčiau kokį nors virusą. Reiks į kažką kreiptis, kas nusimano kompiuteriuose. Pažvelgiau pro langą į Deivido namą. Žinau kas juose nusimano!

Telefoną ištraukiau iš USB laido ir susiradau kaimyno numerį. Kelis kartus bandžiau jam skambinti, bet neatsiliepė, todėl rašiau sms.

„Sofija

Atleisk, kad trukdau. Mano kompiuteris susirgo. Gal mokėsi pagydyti?"

Po minutės atrašė.

„Deividas

Dabar aš ne namie, bet vakare prigriebsiu vaistus ir pažiūrėsiu ką galiu padaryti. Malonu, jog parašei :)"

Pažvelgiau pro langą. Jo automobilis stovėjo kieme, tai kaip tada jis gali būti ne namie? Pagaliau atradau bent vieną minusą jame. Deividas – melagis! Šiek tiek nusivyliau, nes taip eiliniai vaikinai elgiasi. Dabar tikrai nieko jam neatrašysiu.

Išgirdau kaip Nika inkščia. Atsisukau, o ji stovėjo mano kambario tarpduryje. Panelė užsinorėjo į lauką. Atsikračiau džinsinio sijono, kuris dengė tik mano užpakalį, o vietoj jo užsimoviau pilkas sportines kelnes.

***

Atėjus vakarui iš Kamilės jokių žinių nesulaukiau. Tikriausiai tyrimas žymiai ilgiau užtruks. Tėtis irgi sužinojo apie žmogžudystę ir paskambinęs maldavo, jog prižadėčiau, kad neisiu niekur iš namų. Žinoma, niekur ir nenorėjau eiti, kai po mūsų apylinkes laisvai vaikšto psichopatas. Plius nuotaikos taip pat nebuvo, nes skausmas spaudė krūtinę. Ypač sustiprėdavo, kai pažvelgdavau į mano kambaryje esantį nuotraukos rėmelį, kurioje aš ir mano bendraklasiai įsiamžinę. Atsiminimai, tiesiog plaukė į protą, o tai mane tik liūdino. Net nieko vakarienei nedariau, tik tai Niką pašėriau.

Jau buvo dešimta valanda, o iš Deivido taip pat jokios žinutės. Stebėjau jo namą, todėl žinojau, kad vaikino automobilis nepajudėjo. Sutemus, kaimyno name nedegė nei viena šviesa. Gal vis dėl to nemelavo? Tikrai kažkur išėjo? Bet kodėl man tai turėtų rūpėti? Menkai jį pažįstu.

Išgirdau kaip mano kalytė pradėjo agresyviai loti pirmame aukšte. Ji nebuvo piktybinis šuo, todėl keista girdėti taip ją lojančią.

Nusileidau laiptais į apačią ir nuėjau į svetaine, kur sklido lojimas. Radau savo šunį žiūrinčią į langą. Mane pamačiusi, nutilo. Nedrąsiai ėjau link lango, nes užuolaidos nebuvo užtrauktos, o lauke tamsu. Negali žinoti kokia šmėklą išvysiu. Pažvelgiau pro langą, tačiau nieko įtartino išpradžių nepastebėjau, kol mano akys nenukrypo kitapus gatvės. Pamačiau tamsų žmogaus siluetą, kuris dėvėjo juodą kapišoną. Akimirka jis stovėjo, o kita patraukė savais keliais.