°Pain°

Part 4

Pabundu dėl triukšmo, sklindančio iš Stef kambario. Kas ten dedasi?
Greitai išlipu iš lovos ir nuskubu į gretimą kambarį. Stef stovi su lazda tankoje ir taikosi į Gobtuvą. Ne, ne, ne, ne.
- Stok! Neliesk jo!
Stef žiūri į mane išpūtusi akis.
- Jis mano draugas!
- Tavo draugas katik įlipo pro mano langa!
- Palik jį!
Draugė nuleido lazdą ir padėko ją ant lovos.
- Ačiū. - atsipūčiau.
- Būčiau galėjąs tau lengvai nurėžt galvą. Džiaukis kad Em tavo draugė.- tarė Gobtuvas.
- Eime į mano kambarį. - tariau ir nusitempiau jį.
- Kodėl tu vadini mane Gobtuvu?
- O kaip man tave vadinti? Juk nepasakei savo vardo. Ej, pala, iš kur tu žinai kaip aš tave vadinu savo mintyse?
- Aš galiu skaityti dalį to, apie ką tu galvoji. Ir žinau kad tu nepasitiki manimi. Bet vistiek įsileidai ir vadini mane savo draugu, nes manai kad aš sakau tiesą.
- O dieve. Kaip dažnai tu skaitai mano mintis?
- Na aš negaliu tiesiog paimti ir jas skaityti. Kartais tiesiog būna taip, jog aš jas išgirstu netikėtai. Jos pačios įlenda į mano galvą ir aš negaliu jų atsikratyti. Tai nervina.
- Nenormalu.
- Bet juk ir tu darai protui nesuvokiamus dalykus. Normalūs žmonės to nesuprastų.
- Tai sakai kad esi tam, kad mane apgintum?
- Taip. Turiu tave apsaugoti betkokia kaina.
- Kodėl?
- Aš tam gimiau. Tai mano pareiga.
- Bet nuo ko mane reikia saugoti?
- Pamatysi. O dabar turiu eiti. Iki.
- Iki.

Pasižiūrėjau į laikrodį, kuris rodė 3 valandą nakties. Dar numigsiu.

- VADINK MANE BOBU- pasigirdo balsas mano galvoje.
- TU GALI KALBĖTI MINTIMIS?
- PASIRODO GALIU.
- LABANAKT, BOBAI.
- LABANAKT.

Atsiguliau į lovą ir nugrimzdau į gilų miegą. Labai gilų.

----------------------------------------
Atleiskit už trumpą dalį, tiesiog niekas nešauna į galvą. Vistiek norėčiau nuomonių. Pasistengsiu, kad kita dalis būtų ilgesnė.
Erika.