°Pain°

Part 13

Durys atsidaro ir aš, išsokusi iš spintos, sukisu peilį tiesiai užpuolikui į pilvo šoną. Kokia aš nemokša, negaliu net peilio į širdį nutaikyti.
Užpuolikas surėkia nežmogišku balsu.
Žiūriu tiesiai į jo mėlynas akis. Jos po truputėlį blanksta . Aš jį nužudysiu. O dieve, aš jį nužudysiu.

Visa mano drąsa išgaruoja ir aš palikusi peilį jo pilve, keturiomis nuropoju į kitą kambario pusę bei spoksau į užpuoliką. Mano kūnas dreba iš baimės. AR JIS MIRS? AR VIS DĖLTO IŠGYVENS?

Girdžiu jį tyliai šnopuojant.

- Em?- sugergžda jo balsas.

Iš kur jis žino kas aš tokia?

- Em, prašau, padėk man.
- Tu mane užpuolei, o po to prašai mano pagalbos? - nusijuokiu su pašaipa.
- Žinau, kad tu ne tokia. Niekada nenužudytum žmogaus.
- Ko tu iš manęs nori?
- Aš atėjau tik pasikalbėti. Tau gręsia pavojus, Em.
- Tarsi aš to nežinočiau.
- Aš nesu tavo priešas, nekalbėk su manim taip šiurkščiai.
- Kodėl turėčiau tavimi tikėti?
- Prieik arčiau ir įrodysiu.

Nežinau kodėl, bet paklausiau jo. Esu perdaug smalsi, todėl kartais tenka kentėti per savo smalsumą.
Po truputėlį prislinkau arčiau jo. Ant grindų matėsi daug kraujo, bet stengiausi nekreipti į tai dėmesio.

- Duok man savo ranką, Em.

Ištiesiau savo drebančią ranką, o jis švelniai ją paėmė. Tada pasijaučiau labai keistai. Viskas aplink pradėjo lietis. Pradėjau matyti vaizdus. Aš ir užpuolikas, kartu bežaidžiantys kieme, besisupantys ant supynių. Visur buvome mes. Aš ir jis. Tai žaidėme, tai pykomės. Tai rėkėme, tai juokėmės.
Išgirdau save jauną, tariant vardą OZIS.

Vaizdai vėl išsiliejo ir aš grįžau į dabartį. Kas čia katik buvo? Galėjau ištarti tik vieną žodį:

- Ozai?
- Sveika, sesute.

Ir tada pajaučiau karštas ašaras sau ant skruostų. Pripuoliau prie Ozio ir jį apkabinau. Man nebuvo svarbu, kad iš jo pilvo kyšo peilis. Man tereikėjo jo apkabinimo. Jo tvirto apkabinimo ir nuostabaus kvapo...
- O dabar būtų neblogai, jei iškviestum greitąją.- suinkštė jis.

Greitai atsitraukiau nuo jo ir pačiupusi telefoną surinkau numerį 112. Paaiškinau viską, kad čia atsitiko ir padiktavau adresą.

Po penkiolikos minučių atvyko greitoji ir išsivežė Ozį. Aš, žinoma, nebūčiau aš, jei nevykčiau kartu.

Sedėjau priimamajame ir laukiau žinių iš daktaro.
Jis iš tikrųjų pasirodė gana greitai, su šypsena veide.

- Jūsų broliui labai pasisekė, nes durdama jam jūs nepažeidėte nė vieno organo. Jis greit sugis ir galės keliauti namo.

Išgirdusi ką pasakė daktaras aprimau ir atsisėdau atgal ant kėdės. Jaučiausi siaubingai. Juk tai aš jį nudūriau. Tikiuosi jis man atleis.

Kadangi aš negalėsiu šiandien aplankyti Ozio, tai pamaniau jog geriau grįšiu namo ir pamiegosiu. Po viso to man reikia poilsio.