°Pain°

Part 14

Išgirdusi ką pasakė daktaras aprimau ir atsisėdau atgal ant kėdės. Jaučiausi siaubingai. Juk tai aš jį nudūriau. Tikiuosi jis man atleis.

Kadangi aš negalėsiu šiandien aplankyti Ozo, tai pamaniau jog geriau grįšiu namo ir pamiegosiu. Po viso to man reikia poilsio.

Atsibundu nuo saulės spindulių. Šiandien bus graži diena.
Išsirangau iš lovos ir nueinu į dušą. Viską susitvarkiusi apsirengiu bei pasigaminu valgyti. Miegojau pakankamai ilgai, kadangi laikrodis dabar rodo 13 valandą.
Po truputėlį suvalgau pietus ir apsirengusi plonutę striukę išeinu į lauką. Reikėtų aplankyti Ozą.

° Ozo POV °

Ir kodėl aš liepiau jai paskambinti į greitąją. Dabar turiu gulėti šioje prakeiktoje palatoje ir nuobodžiauti. Vos tik bandau pajudėti į mano palatą sulekia šimtai seselių ir grąsina, kad jei smarkiau pajudėsiu išleks mano viduriai. Tarsi tai mane įbaugintų.
Vos tik pagalvoju apie Ameriką iš karto apsiraminu. Ji nė kiek nepasikeitė. Tas pats žvilgsnis, kvapas. Taip ilgai jos nemačiau, jog maniau pamatęs pravirksiu. O aš neverkiu.
Labai pasiilgau jos. Juk ji mano sesuo. Vienintelė, kas man liko.

° Amerika POV °

Įlipu į liftą ir paspaudžiu mygtuką 3. Liftui sustojus išeinu iš jo ir susiradusi 345 kabinetą į jį įžengiu. Lovoje guli Ozas. Jis atrodo geriau. Šviesūs plaukai nebesusipurvinę, akys atgavusios normalią spalvą.

- Labas,- pasisveikinu ir nusišypsau.
- Sveika.

Mindžikuoju nežinodama ką jam pasakyti.

- Mhm, klausyk čia... aš atsiprašau... na žinai, kad tave... mm... padūriau..- vos pralemenu aš.
- Viskas gerai, Em.
- Aš tik maniau, kad tu vagis, na , supranti,- bandžiau toliau aiškintis.
- Amerika, tikrai viskas gerai. Nesijaudink. Turėjau pats susivogti, kad pamanysi, kad aš įsilaužėlis.

Tyliu. Nežinau ką dar pasakyti. Taip prabūname kokias penkias minutes. Tylą nutraukia Ozas.

- Daktaras sakė, kad rytoj mane paleis.
- Tai puiku.
- Tiesa. Jau maniau supūsiu iš nuobodulio.

Suprunškiu. Jis taip pat.

- Tik yra viena bėda,- tęsia jis.
- Kokia?
- Aš neturiu kur eiti.
- Gali pagyventi pas mane.
- Tikrai?
- Taip.
- Ačiū.
- Nėra už ką. Juk vis dėl to tu sakei, kad esi mano brolis,- tai ištarusi pasijuntu keistai. Tarsi būčiau pabudusi iš transo. JIS MANO BROLIS? O KAIP DONAS?

- Pala, pala. Tu esi mano brolis?- pakeliu balsą.
- Tikrų tikriausias.
- Kaip tai įmanoma? Juk Donas yra mano brolis! Ar tu bandai mane apgauti?!
- Em, ramiai. Leisk man viską tau paaiškinti.

Atsisėdu ant krėslo, esančio šalia Ozo ir pradedu klausyti jo pasakojimo.