°Pain°

Part 9

Įsikimbu į Harry parankę ir, palaukusi kol Donas su Stef prieis arčiau mūsų, žengiu į klubą. Ši naktis priklauso tik mums.
-----------
Uhh, ir ką aš bandau apgauti. Aš dievinu klubus. Visada juos dievinau. Tiesiog po to vakaro, to lemtingo vakaro, aš... Aš nebenorėjau nė žengti į klubą. Tas vakaras mane sužlugdė. Tada mirė senoji Amerika. Nebenoriu to prisiminti. Noriu tiesiog pasinerti į muziką ir viską pamiršti.
Būtent tai ir padarysiu.

Tvirtai nužingsniuoju link baro ir atsisėdu.

- Man ko nors stipraus. - tariu barmenui.

Jis padeda kažką raudono ir ryškaus. Negalvodama užsiverčiu ir suryju. Skystis degina gerklę, bet nekreipiu į tai dėmesio. Man reikia dar.

- Dar viena.- sušnypščiu.

Jis įpila dar vieną stikliuka, kurį užsiverčiu taip pat kaip pirmąjį. Pradžiai užteks.

- Kažkas smaginasi.- pasigirsta balsas visai šalia manęs ir pasižiūriu į tą pusę. Bobas.
- Nejaugi negaliu pasilinksminti net per savo gimtadienį?
- Žinoma kad gali.- Bobas iškelia rankas taip gindamasis.- Aš prižiūrėsiu, jog tavęs nieks neužpultų.
- Puiku.

Nužengiu į šokių aikštelę ir judu pagal muziką. Matau kaip Bobas stebi kiekvieną judesį. Galiu prisiegti, jog jis nuvilkinėja mane akimis. Man tai nepatinka. Ir man nepatinka muzika, kurią čia leidžia. Ji lieva.

Ir tada man šovė viena mintis. Viena puiki mintis.

Muzikos ritmu ,,nuplaukiu,, link didžėjaus. Ohh, jis karštas.

- Galbūt leistum šiai mergaitei padidžėjauti? - surėkiu per garsią muziką jam į ausį ir išmenu puppy face.
- Bet tik todėl, kad tu karšta.- jis man mirkteli ir kažkur nueina.

Pasiemu mikrofoną ir garsiai į jį surėkiu:

- Kas pasiruošę pasilinksmint?

Minia surėkia MES, ir aš pradedu savo darbą. Pasirenku tinkamą melodiją ir maigau įvairius mygtukus. Visi taškosi nemažiau nei aš.
Po tiek metų vėl jaučiuosi gyva.

Po kurio laiko pavargstu ir nueinu nuo įrangos, sugrąžindama prie jos senąjį didžėjų.

PUIKIAI GROJI, EM.
ŽINAU, BOBAI, ŽINAU.

Nusliūkinu į lauką atvėsti ir sutinku ten Harry. Tik ne vieną. Jis laižosi su kažkokia blondine. Nuostabu.

Už kito kampo Donas su Stef. Net neklauskit ką jie veikia. Džiaugiuosi kad Donui skirtą dovaną įteikiau dar automobilyje.

- Nesušalsi? - man už nugaros pasigirsta pažįstamas balsas.
- Ne.- tariu šaltai. Dabar mažiausiai noriu jį matyti. - Ką čia veiki, Robertai?
- O ką galima veikti klube?

Tylėjau.

- Man patiko kaip tu grojai. Grodama tu tarsi atskleidei save. Tą save, kurią myli.
- Jau seniai to nedariau.
- Kodėl?
- Turiu tam rimtų priežasčių.- tariu ir pamatau Bobą, žvilgsniu svilinantį Robertą. - Turiu eiti.

Nelaukusi Roberto atsakymo nueinu pas Bobą.

- Kas yra? - paklausiu.
- Nebendrauk su juo.
- Kodėl?
- Jis nėra paprastas žmogus.
- Nori pasakyti kad jis toks kaip aš? - žvilgsniu pasižiūriu link Roberto.
- Ne. Jis netoks kaip tu. Bet toks buvo. Kažkada.

Susiraukiu. Nejaugi įmanoma tapti normaliu? Nejaugi įmanoma atsikratyti šių galių?

Bobas tikriausiai perskaitęs mano mintis taria:

- Jis nebuvo toks stiprus, jog sudaužytų žmonių širdis, todėl JIEMS teko atimti dalį jo galių. Tokie kaip jis vadinami KRAULAIS. Jis neturi tokių galių, jog sudaužytų žmonių širdis, bet jis turi pakankai galių, kad prireikus tave užmuštų. Tad pasisaugok jo.
- JIEMS?Kas tie JIE?
- Ateis laikas, sužinosi. O dabar vykime namo. Čia pavojinga.

Paklustu jam.