Demented Soul {lwt}

43

Kai pabudau, jonvabalių nebebuvo.

Nebebuvo nieko.

Bet staiga - atsirado viskas.

Prieš akis sumirgėjo ką tik susapnuotas sapnas.

Aš sapnavau save. Žiūrėjau į save stovėdamas priešais lyg šalutinis asmuo.

Mes su angelu gulėjome gėlių pievoje, ir stebėjome praplaukiančius debesis.
Susidėjęs rankas ant savo krūtinės - pastebėjau drugelius.

Jie skriejo aplink mus, kol staiga nutūpė ant mano įsitempusio delno.

Plaštakės vaikščiojo mano rankomis atpalaiduodamos kiekvieną ląstelę ir lengvai smigdamos į venas, ir taip atnešdamos man laimę.

Bet kokio velnio man drugelių laimė, jei vienintelė laimė kurios man reikia - guli šalia manęs?