Kai pabudau, jonvabalių nebebuvo.
Nebebuvo nieko.
Bet staiga - atsirado viskas.
Prieš akis sumirgėjo ką tik susapnuotas sapnas.
Aš sapnavau save. Žiūrėjau į save stovėdamas priešais lyg šalutinis asmuo.
Mes su angelu gulėjome gėlių pievoje, ir stebėjome praplaukiančius debesis.
Susidėjęs rankas ant savo krūtinės - pastebėjau drugelius.
Jie skriejo aplink mus, kol staiga nutūpė ant mano įsitempusio delno.
Plaštakės vaikščiojo mano rankomis atpalaiduodamos kiekvieną ląstelę ir lengvai smigdamos į venas, ir taip atnešdamos man laimę.
Bet kokio velnio man drugelių laimė, jei vienintelė laimė kurios man reikia - guli šalia manęs?
VOCÊ ESTÁ LENDO
Demented Soul {lwt}
ContoVisi sakė, kad aš buvau šiek tiek išprotėjęs, bet nei vienas iš jų nežinojo kodėl.
