Tamsi Paslaptis

1 SKYRIUS

...tai netikra...

-Gerai, dar kartok paskui mane. Tai netikra.

-Tai netikra...

Vis kartojau tuos pačius žodžius, bet šešėlis kurį mačiau ant lubų liko savo vietoje. Žinojau ką mačiau, ir negalėjau sakyt, kad tai netikra. Tai buvo tikra. Sedėjau ant minkštos kedės psichologės kabinete ir vis žiūrėjau į nejudantį, juodą šešėlį.

-Ar tai, ką dabar matai dingo?-paklausė manęs psichologė.

-Ne. Nors ir kiek kartočiau,kad tai netikra, jis nedings...-ramiai pasakiau.

-Eliana, reikia pagaliau tai įveikti. Išrašysiu dar vaistų.-ji paemė lapelį, ir užrašė receptą. Pažvelgiau į psichologę. Mačiau įtampą jos veide. Nebepirmus metus pas ją vaikštau, net pamečiau skaičių, kiek tuščio  laiko praleidau šiame kabinete. -Gerai, gali eit. Pasimatysime kitą savaitę.

Paėmus receptą, greit išėjau iš kabineto. Suplėšiau lapelį ir išmečiau jį į šiukšledežę. Užkniso pastovus vaistų gerimas. Jis tik gadina mano sveikatą. Aš nesu pamišus. Tai ką matau yra tikra. Nuo pat mažens matau dvasias. Visokias. Ir mirusius žmones,  ir dievybes, ir mistines bei mitologines būtybes. Visos jos egzistuoja. Anksčiau bijojau, o dabar man tai  tapo kasdienybe. Pamatyti kažką paranormalaus, man nebuvo staigmena.
Pažvelgiau į viršų. Šešėlis vis dar sekė mane. Suraukdama akis pažvelgiau į jį.

-Dink.-piktai burbtelėjau. Po akimirkos jo jau nebuvo. Tokie šešėliai bando išgąsdinti, bet jiems sunkiai pavyksta.

Išėjus į lauką, pamačiau kelis padarus kurie skraidė aplink kitus žmones. Aš juos vadinu Fantomais. Jie yra nedideli, apvalūs, skraidantys, pūkuoti gyviai. Jie visai nebaisūs. Jie visai draugiški, ir jie sukiuojasi aplink kitus žmonės, tik dėl to,kad jie yra labai vieniši. Įsivaizduoju tą jausmą, kai nori bendrauti, bet niekas tavęs negali matyti. Aš visai panaši į juos. Aš taip pat esu vieniša. Jaučiuosi nereikalinga ir atstumta. Nors ir gyvenu su tėvais, aš jų be galo pasiilgstų. Jie dirba ištisas paras, todėl aš jų niekad nematau. Dėl to esu labiausiai vieniša. Mokykloje, neturiu daug draugų, galima sakyt, kad išvis neturiu. Nors stengiuosi neparodyti kitiems ką matau, ir ignoruoti tai ką matau, man tai sunkiai pavyksta. Daug bendraklasių manęs dėl to vengia.

Dėl to ir džiaugiuosi, kad esu apdovanota. Jei negaliu bendrauti su žmonėmis, bendrausiu su dvasiomis.