Tamsi Paslaptis

4 SKYRIUS

Kelias minutes vis stebėjau paslaptingą vaikina.  Bijojau prie jo prieiti. O jei jis kažkoks psichopatas, o gal žudikas? Žinant, kad mūsų sode sėdi nepažįstamas vaikinas, jaučiau keistą jausmą. Tada pagalvojau, juk tai mano valdos. Ko aš bijau išeit į savo sodą? Įsidrąsinus, greitai nulipau laiptais žemyn, tyliai atidariau galines duris, ir ėjau link vaikino. Tiesą sakant jaudinausi. Vis iš galvos neišėjo mintis, kad jis galėtų būti žudikas. Žvilgtelėjau į jį, pasislėpus už namo sienos. Jis sėdėjo ramiausiai, nekreipė dėmesio į nieką, išskyrus į knygą kurią jis skaitė. Žvilgtelėjau į suolelį. Jis buvo visas šlapias. "Argi jam nešalta?"-pagalvojau. Įsispoksojau į jį. Turbūt žmogus, kuris tai matytų, greičiausiai mane pavadintu psichopate arba žudike. Pagalvojus, kad per ilgai tempiu gumą, išlindau iš už namo. Tyliai ėjau link jo. Stabtelėjau. Per šlapią žolę girdėjosi sunkūs mano žingsniai, kodėl jis niekaip į tai nesureagavo? Sėdėjo kaip sėdėjęs. Kad atkreipčiau jo dėmesį tyliai sukosėjau. Vis dar jokios reakcijos. Sunkai atsidusau. Jis vis dar neatsisuko. "Gal jis kurčias?"-akimirką pagalvojau. Sukosėjau garsiau, kad girdėjau, kad nuo mano kosulio per mišką nuaidėjo aidas. Vis dar jokios reakcijos.

-Hey!-šūktelėjau.

Tyla. Užverčiau akis. Baigėsi kantrybė. Greitu žingsniu priėjau prie jo ir grubiai pastūmiau per petį.

-Hey, su tavimi šneku!

Vaikinas tik po kelių sekundžių atitraukė žvilgsnį nuo knygos ir pažvelgė priešais save(aš stovėjau jo dešinėje). Jis visiškai nepažvelgė į mane, todėl pasijutau kaip Fantomas. Nematoma ir nejuntama. Staiga jis lėtai atsisuko į mane ir pažvelgė tiesiai man į akis. Nuo to žvilgsnio pajutau, kad raustu. Jo akys... jos tokios gražios. Tokios žalios, kad būtų galima lyginti su smaragdais. Jis nurijo seilę ir pagaliau prabilo.

-Tu čia su manim šneki?-paklausė jis, nesuvokdamas kas vyksta. Iš jo veido galima spręsti, kad jis buvo suirzęs.

-T-taip. Su kuo dar galėčiau čia kalbėti?

-A, aišku.-jis vėl nusisuko nuo manęs ir įsigilino į knygą.

"Tu gal šaipaisi iš manęs?"-pagalvojau.

-Ei, ką čia darai?!-suirzus paklausiau.-Čia ne tavo valdos. Tau čia draudžiama būti. Kas tu per vienas, kad gali čia ateiti, kada tik užsinorėjęs!-greitai be jokios pauzės išpyškinau jam.

-A... aišku. Tai tu čia įkyriai šnekėjai su savimi...-ramiu balsu pasakė jis darydamas pauzes, kad įsimintų tekstą perskaitytą knygoje.

-Atsiprašau?-įsižeidžiau. Norėjau jį išvadint visokiausiais žodžiais kurie tik puolė man į galvą.

-Žinai ką...

-Eliana! Mes namie!-pertraukė mane mamos balsas. Atsisukau į pusę iš kur sklido balsas ir šūktelėjau:

-Tuoj ateisiu!

Nežinojau ką daryt. Kur man dėti tą vaikiną? Kaip man jį iš čia išvaryti?

-Norėčiau, kad tu...-pradėjau sakyt, bet savo sakinio neužbaigiau. Vaikinas kuris sėdėjo priešais mane dingo. Toks jausmas jog niekad jo čia nebūtų buvę. Apstulbau. Akimirką pagalvojau,kad man viskas pasivaideno, bet įrodymas, kad jis čia buvo, gulėjo tiesiai prieš akis. Knyga, kurią jis skaitė, atversta gulėjo ant akmeninio suoliuko.