Tamsi Paslaptis

5 SKYRIUS

Sėdėjau ant savo lovos ir vartinėjau knygą, kurią paslaptingasis vaikinas paliko ant suoliuko. Net neįsivaizduoju kaip jis galėjo joje kažką perskaityti. Sakiniai joje buvo užrašyti ranka, tokiu raštu, kad vos galima perskaityti. Pagal pageltusius ir apiplyšusius lapus galima pasakyti, kad knygai labai daug metų. Tai labiau priminė kažkieno dienoraštį. Knygos viršeliai buvo juodi, apsitrynę, ant jo nieko nebuvo parašyta. Pasitryniau galvą vis mastydama, kodėl tas vaikinas ją paliko. Gal jis norėjo, kad knygoje surasčiau kažkokią užuominą, o gal tiesiog ją pamiršo.

Atvertus paskutinį puslapį, išvydau kitokį raštą. Jis buvo stambesnis ir aiškesnis. Iš lėto pradėjau skaityti kas jame parašyta:

-Visi kas žino...turi mirti...visi kas skaito...turi mirti...

Šie žodžiai man pasirodė per daug keisti. Krūtinėje atsirado nerimas. Nežinau kodėl, bet aš tų žodžių išsigandau, tiesiog po tos akimirkos man pasidarė nejauku. Paėmiau knygą į rankas.  Greitai perverčiau visus puslapius. Staiga iš knygos iškrito lapelis. Pažvelgus į jį, šiurpuliukai nuėjo po kūną. Jame buvo nupieštas keistas padaras. Visas buvo keistos formos, plaukai susivėlė, vietoj akių tik juodos tuščios duobės. Piešinys atrodė kaip nuotrauka, todėl pasijutau lyg tas padaras ištikrųjų mane stebėtų. Nors ir matau dvasias, tokio dalyko man dar neteko matyti. Kelias minutes sedėjau sustingusi ir neatitraukiau žvilgsnio nuo to piešinio. Pasidarė šalta. Jutau, kad baimė mane sukausto. Staiga išgirdau kaip girgžtelėjo durys. Tas garsas privertė mane pašokti iš vietos. Tarpduri pamačiau savo mamą. Jos veidas mane nuramino.

-Ką darai?-paklausė mama ir įėjo į kambarį.

-Ai, nieko.-greit užverčiau knygą ir pasislėpiau už nugaros.

Mama prisėdo prie manęs. Staiga jos žvilgsnis nukrypo į tą piešinį ."Velnias pamiršau jį paimti"

-Kas čia?Pati nupiešei?-ji paėmė lapelį į rankas ir susirūpinus vis žvelgė į jį.-Aš nesuprantu...

-Mama, aš...

-Kodėl tavo liga gadina mano gyvenimą...-šaltai tarė mama. Jos akyse pradėjo kauptis ašaros.

-Aš nesergu.-atšoviau.-Tai ką matau, viskas yra tikra...

-Ne!Tai netikra. Rytoj paskirsiu susitikimą su psichologu, manau, jo tau dar prireiks ilgam.

-Mama...

Nebaigiau sakyt sakinio. Mama įtužus išėjo iš kambario ir stipriai užtrenkė duris. Ilgai dar žiūrėjau į užtrenktas duris. Pasidarė liūdna.  Pajutau kaip skruostu nurieda karšta ašara. Norėjau, kad nors kartą gyvenime, tėvai patikėtų tuo, ką matau

○•○•○

Prabudau anksti ryte. Išgirdau kaip mano skrandis garsiai sugurgė. Galvojau,kad dar pamiegosiu, bet su tuščiu skrandžiu niekaip neužmigau. Vis galvojau apie maistą. Nieko nelaukdama pašokau iš lovos, užsidėjau chalatą ir nubėgau į virtuvė. Tėvai jau buvo darbe. Namai buvo tušti. Likau viena. Buvo nedrąsu likti vienai namie po to piešinio, kurį radau vakar.

Susiplakiau tešlą blynams ir lėtai ją pyliau į keptuvę suformuodama mažus blynelius. Su nekantrumu laukiau,kada iškeps blynai. Vis žiūrėjau, kaip tešloje kyla oro pūslės.  Staiga mano dėmėsį nuo blynų kepimo atitraukė skambutis į duris. Pažvelgiau į laikrodį kuris stovėjo prie viryklės. Jis rodė 6:21. " Kas tokiu metu galėtų būti?"

Apsnūdusi priėjau prie durų ir jas atidariau. Užtrūko pusė minutės susivokti kas prieš mane stovi. Buvau apstulbusi. Mano akys išsprogo iš netikėtumo. Prieš mane stovėjo viakinas iš vakar. Dabar jis nebebuvo toks piktas kokį prisimenu. Šį kart atvirkščiai. Jis atrodė linksmas, ir šypsojosi plačia šypsena.

-Labas, Eliana.