Tamsi Paslaptis

3 SKYRIUS

Po kelių nuobodžių kelionės valandų, pasiekėme tikslą. Atvirai sakant, buvau šiek tiek priblokšta ir kartu nusivylusi. Nesitikėjau šio namo pamatyti miške. Aplink, daugiau nebuvo jokių kitų pastatų. Namą iš visų pusių supo medžiai, aišku ne visą plotą. Prie namo buvo didelis sodas. Jame augo vaismedžiai, dekoratyviniai medžiai, ir gėlės. Prie jų stovėjo keli akmeniniai suoliukai, ir vienas didelis akmuo. Kitoje pusėje buvo nedidelis tvenkinys, papuoštas dirbtinėmis lelijomis, o prie jo buvo pastatyta didelė, graži pavėsinė su griliumi.

Namas taip pat buvo gražus. Dviejų aukštų, didelis. Jis buvo modernus ir šviesus. Langai buvo dideli, su milžiniškais balkonais antrame aukšte. Tėvai pamatę namą, negalėjo nuslėpti džiaugsmo. Nieko nelaukdami jie įėjo į vidų ir iš karto nusprendė, kur kas stovės. Aš priešingai nei jie, neskubėjau žengti į vidų. Mane užvaldė keistas jausmas. Baisus jausmas. Net nenutuokiau iš kur jis sklinda. Fantomai, kurie sukiojosi aplink mane, greitai nuskrido šalin. Vietoj jų atsirado penki šešėliai.

-Eliana, eikš čia! Nustebsi pamačius savo kambarį!-staiga pašaukė mane mama.

Patraukiau link durų. Įžengus į namą, keistas jausmas pradingo, bet užtat šešėliai pradėjo elgtis keistai. Jie lyg buvo įbauginti ir net nedrįso žengti į vidų. Buvau priblokšta, ką matau, bet neėmiau to į galvą.

                                                                                                    ○•○•○

Mama buvo teisi. Aš tikrai nustebau pamačius savo kambarį. Jis buvo žymiai didesnis už senąjį. Baldai  jame jau buvo sustatyti ir visi jie buvo nauji. Kambarys buvo šviesus ir jaukus. Sienos buvo dekoruotos baltomis mažomis lemputėmis ir paveikslais. Balkone stovėjo kavos staliukas su dvejomis kėdėmis. Lova buvo milžiniška, ant jos buvo padėta gal kokių penkioliką pagalvių.  Prie jos naktinis staliukas su gražiu naktiniu šviestuvu. Per visą sieną stovėjo didelės knygų lentynos, ir drabužių spintos.

Vos spėjau tėvams padėkoti už šį kambarį, jie pareiškė, kad turi važiuoti darbo reikalais, apžiūrėti naujosios kontoros. Taigi namuose likau viena. Ir vėl. Iš  koridoriaus atsitempiau visas dėžes su savo daiktais į savo kambarį. Labai tingėjosi kažką daryt, bet kambarys be daiktų man pasirodė per daug tuščias. Lėtai sudėjau visas savo knygas į lentynas. Knygos užėmė daugiausia vietos. Labai mėgstu jas skaityti. Aišku daugiausia jų buvo apie paranormalius reiškinius ir apie tokius žmones kaip aš. Baigus prie knygų perėjau prie drabužių ir kitų daiktų. Iškrausčius visas, kokias dvidešimt aštuonias dėžes, kritau tiesiai į lovą. Buvau pavargus. Ir lietus nustojo lijęs. Staiga išgirdau pažįstamą garsą. Iš džiaugsmo pašokau iš lovos. Prie manęs priskrido dešimt Fantomų. Jie visi sukiojosi ratu palink mane.

-Sveiki.-pasisveikinau su jais.

Jie visi pradėjo džiūgaut ir leisti visokius garsus. Vienas Fantomas priskrido prie mano rankos. Aš jį paglosčiau. Jis buvo švelnus ir šiltas. Žmonės kurie gali juos matyti, gali juos ir jausti. Aš juos laikiau vieninteliais savo draugais. Po akimirkos Fantomai nutilo. Jie tylėdami tik sukiojosi aplink mane. Išgirdau kažkieno juoką. Jis skambėjo mano galvoje. Apsidairiau. Aplink nieko nebuvo išskyrus Fantomus. Staiga balsas tarė:

-Taigi, tu gali matyti...

-Kas čia?-paklausiau. Pajutau,kad mano balsas dreba. Širdies pulsas padažnėjo.

-Ateis laikas, pamatysi. Tu juk gali matyti, tiesa?

Tylėjau. Nejutau balso savininko, bet galėjau kuo puikiausiai jį girdėti.

-Ah, užtilk...-staiga išgirdau vaikino balsą.

Greit šoktelėjau iš vietos. Balsas sklido ne galvoje. Jis sklido iš lauko pusės. Tai buvo žmogaus balsas. Sunerimus tyliai įsėlinau į balkoną ir akies kampučiu nužvelgiau sodą. Ant akmeninio suoliuko sėdėjo vaikinas. Jis vilkėjo juodą megztinį su aukšta apykaklę ir juodus džinsus. Jo juodi plaukai buvo tvarkingai sušukuoti ir krito ant akių. Įsižiūrėjau į jo veidą. Lūpos buvo paraudusios, kaip ir žandai, o akių neįmačiau. Pagalvojus koks jis gražus, nepajausdama išraudau. Nuo jo sklido šiluma, o ne šaltis, taigi jis negalėjo būti vaiduoklis. Jis sėdėjo vieną kelią prisitraukęs prie savęs ir buvo akis įbedęs į kažkokią seną knygą. Žiūrėdama į jį, man kilo tik vienas klausimas. Ką jis čia veikia?