Tamsi Paslaptis

7 SKYRIUS

Kai tėvai grįžo namo, jie rado mane sėdinčią ant žemės ir tiesiog žiūrinčią į tą raudoną užrašą ant sienos. Buvau siaubingai persigandusi. Man kojos drebėjo kaip po elektros šoko, todėl negalėjau tiesiog atsistoti.

-Eli... ką tu.. padarei?-paklausė mama drebančiu balsu.

Mano tėvas tik stovėjo ir žiūrėjo. Net nesiruošė nieko sakyti. Jo žvilgsnis buvo piktas.

Atsisukau į tėvų pusę, akyse man susikaupė ašaros.

-Mama, tėti... čia ne aš...

Ištarus šiuos žodžius pradėjau verkti. Mano tėvai net bijojo prie manęs prieiti, jie turbūt pagalvojo, kad man psichikos priepuolis.

-Aš sakiau, kad geriau nereikia išrašyt jai tų vaistų...-sušnibždėjo mama, pakankamai garsiai, kad išgirdau.

-Taip, einu paskambinsiu psichiatrui...

-Aš ne psichė, tėti, mama, čia ne aš! Aš noriu kuo greičiau dingt iš čia, man čia nepatinka...

Verkiau kaip koks mažas vaikas, o tėvai net nesiruošė manęs gailėti. Jie tik išėjo iš kambario ir pradėjo šnibždėtis tarpusavyje, kaip manęs negali pakęsti, kad aš esu klaida ir didžiausia ligonė. Turbūt jiems net gėda laikyti mane savo dukra. Bet ar gi aš kalta, kad tokia gimiau? Aš net nenorėjau tokia būti.

Staiga pajutau šaltį už nugaros. Bijojau atsisukti. Jutau, kad tai kažkas, ko kitas nematys. 

-Kodėl tu bijai manęs?-sušnibždėjo balsas.

-Kas tu?

-Tau nebūtina žinoti...

-Kodėl tu vis tai kartoji?-pakėliau balsą. Jis drebėjo.

-Nesijaudink, Eliana. - padaras nusijuokė.-Aš tik noriu, kad tokie kaip tu tiesiog mirtų...