The February

17

Sudvejojau. Juk jei apsimesčiau, kad manęs čia nėra, Macy išeitų, ir aš galėčiau toliau čia verkti. Tačiau mano namai nėra dideli, o kambarys daugiau niekur neveda, tad telieka atidaryti duris, nusišypsoti ir apsimesti, kad viskas gerai.

- Taip, tuojau, - ramiai atsakiau, padengdama veidą dar vienu sluoksniu sausos pudros. Giliai įkvėpiau, sulaikiau visą orą ir iškvėpiau prieš pat praverdama duris.

- Kas nutiko? - paklausė ji, išsitempdama mane į kambarį.

- Nieko, - papurčiau galvą. - viskas gerai, aš tik nekaip jaučiuosi, - menkai šyptelėjau, laikydama visą, išsiveržti bandančią tiesą, viduje.

- Susipykai su Josh? - prisimerkė. Akimirkai per kūną perėjo šiurpas, nes pamaniau, jog ji pastebėjo. Tada supratau, kad ji ne tai turėjo omeny. Vos nesusijuokiau.

- Šiek tiek, - atsakiau nė nenutraukdama akių kontakto. Ji nesupranta, nė nenutuokia.

- Nežinau kas tarp jūsų įvyko, bet jei tikrai stengsitės, viskas išsispręs. Pradžioje visiems sunku, - bandė paguost mane.

- Taip, žinoma, grįžtam? - pakilau nuo lovos. Kuo greičiau baigsiu šią temą ir gausiu išgerti, tuo greičiau viską užmiršiu.

- Gerai, - sutiko, gal kiek nustebusi, kad mano nuotaika taip greit pakito. - man du įpilk, - pamojo Niall, kuris kaip tik laikė butelį su brendžiu rankoj.

- Kur buvai dingus? - paklausė jis manęs, ištiesdamas stikliuką.

- Niekur, - papurčiau galvą. - kur Josh? - apsidairiau, tačiau niekur jo nemačiau.

- Išvažiavo kažkur, sakė, kad tuoj grįš, - gūžtelėjo pečiais. Vos išgirdus šiuos žodžius pasidarė geriau.

- Už meilę ir kad visi ją rastumėm! - sušuko Macy, mirktelėdama man. Ir kad visi ją rastumėm. Aš maniau, kad jau radau, tačiau tikriausiai ji visada buvo teisi. Mano Vasaris niekada neegzistavo. Susipylusi deginantį skystį į gerklę, nė nesivarginau užsigerti. Kai visi vėl pradėjo kalbėtis, patraukiau į virtuvę. Pirštais greit nubraukiau išdavikę ašarą, kuri jau tekėjo skruostu. Krūptelėjau, kai įjungusi šviesą, radau čia Harry ir Jade. Jo rankos buvo tvirtai apkabinusios Jade liemenį, kol ši sedėjo jam ant kelių ir kažką kikendama šnabždėjo į ausį. Pamatę mane jie buvo lygiai taip pat nustebę, kaip ir aš. Prisiminusi, greit patraukiau ranką nuo skruosto ir nusišypsojau.

- Galit pasinaudoti mano kambariu, jei labai reikia, - bandžiau tai pasakyti kuo linksmiau, tačiau net ir su visomis pastangomis mano balsas nuskambėjo liūdnai ir tuščiai. Visiškai atspindi mano dabartinę savijautą, pamaniau.

- Viskas gerai? - Harry susiraukė, nužvelgdamas mane nuo galvos iki kojų. Jie su Jade pakilo nuo kėdės ir ši patyliukais išsliūkino iš virtuvės.

- Taip, - nusišypsojau. Arba bent jau bandžiau. Jaučiau, kaip viskas veržiasi lauk ir žinojau, kad negaliu išsiduoti.

- Tu įsitikinus? - Harry stovėjo priešais mane. Vis dar matydama Josh jo vietoje, žengiau didelį žingsnį atgal, kai jis čiupo mane už riešo. - Rosie? - vėl prisitraukė artyn. Pratrūkau. Stipriai užmerkiau akis ir tyliai kūkčiodama stovėjau apglėbta tvirtose jo rankose, kol savo rankomis Harry glostė mano nugarą, bandydamas bent kiek nuraminti. Nekenčiau savęs ir to, kokia dabar buvau. Negalėjau patikėti, jog jis taip paprastai palaužė mane, nors net prieš Macy sugebėjau apsimesti, kad viskas gerai. Nedrąsiai taip pat apglėbiau jį savo drebančiomis rankomis. Kūčiojimas netrukus liovėsi ir mes tiesiog stovėjom. Nežinau kodėl, bet viskas tarsi išnyko. Atrodė, kad esam tik mes. Nebegirdėjau nei muzikos, nei kitų juoko. Mano ausyse skambėjo tik jo, kaip melodija šnabždami žodžiai, kuriais jis bandė mane nuraminti. Netrukus pajaučiau, kaip jis atsitraukė ir man prireikė visko savyje, kad neprisitraukčiau jo vėl atgal. - tu privalai man paaiškint kas vyksta, Rosie. Aš niekur neisiu, kol neišgirsiu atsakymo, - Harry susirūpinęs žiūrėjo man į akis. - kas čia? - paklausė, pirštu perbraukdamas man per skruostą. Ašaros tikriausiai nuplovė makiažą ir mano skruostas vėl tapo matomas.

- Nežinau, tikriausiai nuo verkimo, - papurčiau galvą. - atsiprašau, - sumurmėjau ir apsisukusi vėl nubėgau į kambarį. Užrakinusi duris dar kartą pakartojau makiažo procesą. Noriu, kad šis vakarėlis baigtųsi.

Tyliai išėjau iš kambario. Dabar nebemačiau ir Harry su Jade. Lengviau atsidusau, supratusi, jog jis neužduos man jokių klausimų. Bent jau ne dabar.

- Rose, tu šiandien vis dingsti, - prie manęs priėjo visiškai apgirtęs Liam ir nusitempė prie stalo. - net neišgėrei su mumis padoriai!

- Taip, tai, žinok, yra tikrai nepagarbu, - rankas ties krūtine sukryžiavo Louis, tačiau jau po kelių sekundžių tiesė man stikliuką su gėrimu.

- Neigiamo atsakymo nepriimsim, - pagrąsė pirštu Liam.

- O aš ir neatsisakau, - šyptelėjau. Visas blogas mintis stūmiau šalin. Po to, kai išsiverkiau Harry glėbyje, iš tiesų jaučiausi geriau.

Josh taip ir negrįžo. Džiaugiausi tuo, tačiau žinojau, kad susitikimas su juo neišvengiamas. Daugiau nebemačiau ir Jade su Harry. Jei teisingai supratau Louis, kuriam siaubingai pynėsi liežuvis, jie išvažiavo pas Jade. Visi likę taip pat paliko mano namus dar paryčiais. Numojusi ranką į visą jovalą, kurį jie pridirbo, nuėjau miegoti.

Visą likusį savaitgalį su niekuom nekalbėjau. Tiesą sakant, nieks nė nebandė su manimi susisiekti. Dalis manęs norėjo, jog kas nors išpeštų viską, kas įvyko tarp manęs ir Josh vakarėlio metu, tačiau kita dalis buvo dėkinga visų ignoravimui, nes nežinau, ar tiesiog būčiau pajėgusi kalbėti. Nusprendžiau, jog vienintelis dalykas, kurį dabar galiu padaryti, tai tik susitaikyti su tuo. Tai įvyko ir aš nebegaliu nieko pakeisti. Stengiausi save įtikinti, jog tai visai manęs neveikia, nors nuolatinis nuotaikos nebuvimas tikriausiai buvo puikus įrodymas, kad man ne kaip sekasi. Žinoma, šis pirmadienis privalėjo būti labai judrus. Visą rytą varpelis, pranešantis apie naują klientą nesustojo skambėjęs ir nedaug trūko, kad pati būčiau nuplėšusi jį nuo tų nelemtų durų.

Lengviau atsikvėpiau, kai artėjant mano pietų pertraukai, jau beveik dvidešimt minučių niekas neįžengė pro duris. Nusprendusi, kad jau galiu eit ir išsivirt sau kavos, patraukiau į nedidelį, personalui, arba tiksliau, tiesiog man skirtą kambariuką. Užpylusi kavos miltelius vandeniu išmaišiau juos ir net krūptelėjau, vėl išgirdusi tą prakeiktą varpą, nuo kurio skambesio jau tvinksėjo galva. Abejomis rankomis tvirtai apglėbusi puoduką išlindau iš kambarėlio, parodydama pirkėjui, jog esu čia.

- Labas, brangute, - nė nepajutau, kaip paleidau puodelį iš rankų.

-----------

Sveikiiii. Nežinau kodėl, bet šią dalį buvo labai sunku rašyti ir man ji net nelabai patinka, bet nebenorėjau ilgiau Jūsų visų kankint, todėl nepykit, kad ji trumpesnė nei kitos 😕 Labai didelis AČIŪ visiems, kurie skaitot ir netingit paspausti tos žvaigždutės po kiekviena dalimi. Taip pat, man labai daug reiškia ir kiekvienas komentaras, kurį parašot. Labai atsiprašau, kad dalys būna taip retai, bet aš vis dar rašau, tiesiog pasitenkinkim tuo kol kas.. 😉😃

Dar kartą AČIŪ visiems skaitantiems! O šiaip, norėčiau išgirst jūsų nuomonę dėl staigiai pakitusio Josh veikėjo charakterio ❤