18

1K 113 3
                                    

Jis stovėjo tiesiai prieš mane su gėlėmis rankoje ir plačia šypsena veide. Viskas aplink pradėjo suktis, vaizdas liejosi akyse. Jaučiausi kaip sulėtintam filme, spengė ausyse. Nors Josh jau rinko puodelio šukes, aš vis dar stovėjau kaip įbesta, negalėjau pajudėti.

- Rose! - sušuko jis, pamojuodamas man prieš veidą. Žengiau didelį žingsnį atgal, tarsi besisaugodama, kad jis man netrenktų. - tau viskas gerai? - prisimerkė, išmesdamas rankoje laikytas šukes į šiukšlių dėžę.

- T-taip, kodėl tu čia? - nedrąsiai prabilau, supratusi, jog jis labai geros nuotaikos.

- Norėjau atsiprašyt tavęs, kad per pastarąsias kelias dienas neskyriau tau dėmesio, tiesiog buvau labai užsiėmęs, tad tikiuosi, jog sutiksi su manim papietauti, - nusišypsojo. - o, tiesa! - paėmęs puokštę, ištiesė ją man.

- Ačiū, - silpnai šyptelėjau. Ne tokio ir ne dėl to atsiprašymo tikėjausi, bet jis aiškiai nė nemąstė apie tai.

- Tai kaip, einam į kavinę? Už viską moku aš, pažadu, - mirktelėjo. Taip pat, kaip kažkada žadėjai mane saugoti ir apgint nuo visų, tačiau dabar tapai tuo, nuo kurio man reikia būt apgintai?

- Žinoma, aš tuoj, - prisiminusi apie kavos balą ant grindų greit ją visą nuvaliau ir susirinkusi daiktus nuėjau pas Josh, kuris jau laukė už knygyno durų. Vos mums pradėjus eiti, jis paėmė mane už rankos. Per kūną perėjo nemalonus jausmas. Tai atrodė.. ne taip. Jo rankos buvo per daug prakaituotos, jis per daug spaudė mano delną, jaučiausi nekomfortabiliai.

- Tu tik nesupyk, bet tu visą gyvenimą ruošiesi dirbti tam knygyne? - kilstelėjo antakius. - tu gal nestudijavai niekur? - kvailu žvilgsniu žiūrėjo į mane. Akimirkai pasimečiau, išgirdusi tokį klausimą.

- Tai laikina, - atsakiau, nenorėdama leistis į diskusiją. Jis vis vien nesuprastų, o aš nenoriu aiškinti. Taip, galbūt dirbti knygyne nėra pats geriausias darbas, bet tai tik iki tol, kol baigsiu rašyti knygą ir ją išleisiu. Jei ji bus sėkminga, toliau viskas klostysis savaime.

Visą kelią tarp mūsų tvyrojo nejauki tyla, nebent Josh ko nors paklaustų, nors jo klausimai buvo visiškai nelogiški ir kelias akimirkas pasirodė, jog galbūt jis yra šiek tiek atsilikęs. Josh, žinoma, privalėjo mane vėl atsivesti į Louis tėčio kavinę. Vos įžengusi į vidų, iškart nuskubėjau prie prekystalio ir užsisakiau kavos, bei pyragaitį. Kol Josh už viską mokėjo, suradau mums laisvą staliuką.

- Jūsų užsakymas, - padėjo kavą ir pyragaitį ant stalo.

- Ačiū, - šyptelėjau. Jis stengėsi elgtis gražiai ir galbūt, tik galbūt, jo staigaus elgesio pakitimo priežastis yra vakarėlio įvykis. Nors žinoma, vien gražaus elgesio neužteks, tačiau aš bijojau rizikuoti ir kelti sceną. Niekada negali žinoti, kada jis vėl taps piktuoju Josh.

- Tai kaip savaitgalis? - atsikando didelį kasnį spurgos ir žiaumodamas žiūrėjo į mane. Siaubingas. Beveik visą savaitgalį praleidau žiūrėdama į veidrodį ir verkdama dėl to, kaip galėjau išvis galėjau kažkada tavim pasitikėti ir taip kvailai pasinerti į šituos santykius.

- Kaip visada, - gūžtelėjau pečiais. - nuobodus. O ką veikei tu? - paklausiau, tačiau tik iš mandagumo.

- Nesvarbu, - jo veido išraiška staiga pasikeitė ir aš iškart pasigailėjau paklaususi jo šio klausimo. Mačiau, kaip jis susinervino ir bijojau, kad tai gali negerai baigtis man.

- Viskas gerai, man nebūtina visko žinoti, - šyptelėjau, bandydama pataisyti padėtį, tačiau jis nebesišypsojo, o jo akys darėsi vis tamsesnės, kol giliu žvilgsniu jis skverbėsi į mano sielą.

- Tu turi meilužį, - pareiškė nė nekrustelėdamas.

- Ką? - pasimetusi žiūrėjau į jį, iš kur jis tai ištraukė ir kodėl apie tai dabar pradėjo šnekėti? - ne, kodėl tu taip manai?

- Čiulpi tam garbanotam? - mačiau, kaip jis suspaudžia lūpas. Ar jis šneka apie Harry? O, Dieve, tik ne dar viena drama.

- Iš kur tu ištraukei? Ne. Aš galvojau, kad tu nori taikytis, o ne kaltint mane nebūtais dalykais! - pasipiktinusi atšoviau atgal. Tai buvo vieša vieta ir žinojau, kad čia jis man negali nieko padaryti.

- Mano buvusi mergina irgi "nieko" neveikė savaitgaliais, kol galiausiai radau ją lovoj su tuo asilu, - jis įsitempė, o rankos pradėjo drebėti.

- Harry? Tu radai ją lovoje su Harry? - suraukiau antakius, o šis tik linktelėjo. Negaliu patikėti, kad Harry galėtų nuviliot kažkieno merginą. Net jei Josh ir šiknius, tai nėra pasiteisinimas permiegoti su jo mergina. Supratusi, jog tai yra vienas iš Josh kompleksų, suspaudžiau jo delnus savuose. - tarp manęs ir Harry nieko nėra, jis turi Jade, o aš turiu.. tave, - atsidusau. Nors tai, kas įvyko, vis dar sukosi mano galvoje, dabar Josh jausmai man atrodė svarbesni nei mano pačios, todėl priversdama save užmiršti tai, kas įvyko, bandžiau paaiškinti Josh, kad aš niekur nuo jo nesitrauksiu.

- Gerai, - atsakė jis. - tikiu tavim, - atsakė ir toliau lyg niekur nieko gėrė savo kavą. Keliolika minučių sėdėjom tyloje, kai suvibravo mano telefonas. Macy vardas pasirodė ekrane pranešdamas, jog ji man atsiuntė žinutę. Kadangi aš ir Josh vis tiek nekalbėjom, pradėjau susirašinėti su ja, kai pastebėjau, jog mano pietų pertrauka eina į pabaigą.

- Man jau reikėtų grįžti, - pasakiau, pakildama iš savo vietos. Josh linktelėjo, pasekdamas mane iš kavinės.

- Nesu patenkintas tavimi, Rose, - staiga vėl prabilo jis, vos pradėjom eiti atgal į knygyną. Pažvelgiau į jį klausiamu žvilgsniu ir laukiau atsakymo. - beveik visą laiką susirašinėjai su Macy. Jeigu tau jos taip reikia, tai eik ir pietauk su ja, o ne su manim, - pavartė akis.

- Aš su ja susirašinėjau todėl, kad mes nešnekėjom, - apgyniau save.

- O tu gerai pagalvok kodėl mes nešnekėjom, Rose. Nes tas suknistas telefonas nepaliko tavo rankų, štai kodėl! - sušuko viduryje gatvės, atkreipdamas praeivių dėmesį.

- Nepradėk kelti skandalo viešoje vietoje, - sustabdžiau jį. - mes nešnekėjom jau penkioliką minučių, kai ji man parašė, todėl tu esi neteisus, - pavarčiau akis.

- Aš neteisus? - jis atrodė nuoširdžiai šokiruotas mano žodžiais. Nežinau, kodėl taip drąsiai ginčijausi su juo, tačiau šiuo metu nebijojau jokio jo žingsnio. - tai tu visur statai savo "draugus" į pirmą vietą! O kaip ?! Negali mums susitikus vien apie juos ir tekalbėti!

- Aš apie juos nepratariau nė vieno žodžio! Visa šita situacija jau darosi juokinga, Josh. Jei nesugebi tvarkytis su savo problemomis, neversk jų ant manęs, - pasakiau ir vos jam sugriebus mane už riešo, labai pasigailėjau. Jo pirštai iš visų jėgų spaudė mano ir taip smulkų riešą, kai jis praktiškai prispaudė mane prie sienos.

- Tu manai, kad aš turiu problemų, Rose? Tau panašu, kad man kažkas negerai?! - jis buvo įsiutęs. - žinai ką? Nuo šiandien nenoriu, kad bendrautum su bet kuriuo iš tų išgamų, kuriuos vadini draugais. Turi mane ir tau to turi užtekti, supratai? - mačiau įniršį jo akyse, jaučiau jo lėtą, tačiau be galo gilų kvėpavimą man į veidą. Palinksėjau, kadangi buvau be žodžių. Net jei ir būčiau turėjusi ką atsakyti, nemanau, kad šią akimirką išskleisčiau kokį nors garsą. Dar kelias akimirkas įtūžio kupinomis akimis pažvelgęs į mane jis atsitraukė ir paprasčiausiai išėjo. Apsidairiau aplink ir nė vienas iš daugelio žmonių nepriėjo, nepaklausė ar viskas gerai. Buvau pasišlykštėjusi Josh ir visų aplinkinių abejingumu šioje situacijoje.

Muzika tyliai skambėjo mano ausyse, kol aš nesustodama spaudėliojau klaviatūros mygtukus. Nusprendusi, jog jau pats laikas pertraukai, pakilau nuo kėdės ir nuėjau į virtuvę stiklinės vandens. Vos įžengus į ją, suvibravo mano telefonas. Macy vardas mirgėjo ekrane. Jau norėjau atsiliepti, tačiau tada mano žvilgsnis nukrypo į vėl paraudusį riešą. Kelias akimirkas padvejojusi, padėjau vibruojantį telefoną ant stalo ir žiūrėjau į ekraną tol, kol pamačiau, jog skambutis buvo baigtas.

- Atsiprašau, - sumurmėjau, trumpam užmerkdama akis, taip sulaikydama ašaras, ir pasiėmusi stiklinę vandens grįžau į kambarį.

The FebruaryDove le storie prendono vita. Scoprilo ora