The February

46

Jaučiau kaip springstu prisiminimais, kuriuos stengiausi pamiršti. Noriu vemti, mane pykina, šlykščiuosi, tačiau viskas, ką sugebu išlementi yra "ne". Stengiuosi kartoti šį žodį vis garsiau, kol galiausiai pradedu rėkti. Aš neleisiu jam vėl manęs sužlugdyti.

Aš neištversiu, jei tai reiks tai išgyventi dar kartą.

- Ne! Paleisk mane! - pradėjau šaukti, tikėdamasi, kad tai padės.

- Užsičiaupk ir sėskis, - Josh stumtelėjo mane link mašinos, tačiau aš vis dar kartojau "ne".

- Neliesk manęs! - sušukau, vos jo rankoms pradėjus keliauti mano kūnu.

- Užbaikim tai, ką buvom pradėję, - jo paklaikusios akys ir perkreipta šypsena man kėlė šleikštulį ir aš jau springau ašaromis.

- Ji pasakė ne, - po šių žodžių viskas klostėsi labai greitai. Josh buvo parblokštas ant žemės, o Luke negailėdamas kumščiavo jam veidą. Nė nepajaučiau kaip išsitraukusi telefoną paskambinau greituoju pagalbos numeriu ir bandžiau atitraukti Luke nuo Josh, kol jis pats neprisidarė sau bėdos, - aš jo nepaliksiu.

- Neleisk jam pabėgti ir to užteks, - pasakiau. Josh spardėsi, tačiau Luke negailestingai laikė jį prispaustą maždaug penkias minutes, kol pasirodė policijos švyturėliai, o Luke poziciją perėmė uniformuoti policijos pareigūnai.

- Panele Fellow, gal galite paaiškinti situaciją? - vienas iš pareigūnų laukė mano parodymų ir aš dar vis drebančiomis rankomis papasakojau viską, kas įvyko. Sutikau rašyti pareiškimą ir Josh kaip mat buvo apkaltintas kesinimusi pagrobti ir išprievartauti.

Pirmoji mano naktis Londone buvo praleista policijos nuovadoje. Mes su Luke turėjome dar kartą duoti parodymus ir šį kart netylėjau. Papasakojau absoliučiai viską, kas man buvo įvykę. Nenustebau, kai moteris, kuri dalyvavo apklausoje, man papasakojo, jog aš nesu pirmoji, kuri duoda panašius parodymus prieš Josh. Nenustebau, tačiau man staiga pasidarė gaila kitų merginų, kurios kentėjo lygiai taip pat kaip aš, o gal net ir smarkiau.

  Nežinau kaip tą naktį grįžau namo su savo mašina. Kad ir kaip Luke prašė manęs nevairuoti, tiesiog nenorėjau kitą rytą vėl keliauti iki kavinės tam, kad atsiimčiu savo mašiną, o ir gatvės naktimis nebuvo tokios judrios. Iš tiesų net nesupratau ar buvau užmigusi, ar visą likusį laiką pragulėjau lovoje tol, kol pro užuolaidas pradėjo skverbtis saulės spinduliai ir aš tiesiog pakilau iš lovos.

  Pasileidau karštą vandenį ir bandžiau kaip įmanoma stipriau nušveisti savo kūną, kad ant jo neliktų nė menkiausios Josh dalelytės. Niekaip negalėjau išmesti iš galvos minties, kad jam beveik pavyko. Kad jis praktiškai turėjo mane savo rankose. Mintyse pasižymėjau butinai padėkoti Luke, kadangi negalėjau prisiminti ar vakar bent kartą ištariau "ačiū".

  Apsivijau savo dar drėgną kūną rankšluosčiu ir pažvelgiau į savo rankas. Mano žvilgsnis sustojo ties riešu, ant kurio buvo ryškios pirštų žymės. Jaučiau, kaip viskas kyla į viršų ir vos spėjusi pasilenkti virš klozeto išleidau į jį visą skrandžio turinį. Negaliu patikėti, kad vienas žmogus gali sukelti tokį šleikštulį.

  Nors dažniausiai viską laikau savyje, šiuo metu buvau pakeliui į Eleanor namus, kur turėjo atvažiuoti ir Sophia su Macy. Aš turėjau kažkam pasipasakoti. Anksčiau tai buvo Harry, nors net ir jam niekada neišdrįsau pasakyti visos tiesos. Viena mintis šokinėjo prie kitos ir staiga prisiminiau vakarykštį pokalbį su Luke apie tai, jog turėčiau pasakyti Harry apie Jade. Tačiau kaip? Ir kodėl jis turėtų manim patikėti?

  Vos mane pamačiusi Eleanor žengė žingsnį atgal ir pakraupusi spoksojo į mane.

  - Rose, kas buvo? - žvilgtelėjau į veidrodį, pakabintą koridoriuje. Buvau išbalusi, mano paakiai juodi, plaukai susivėlę, o akys tuščios.