The February

37

  A/N dainos, kurią pridėjau viršuje, klausiausi rašydama, tad pamaniau, kad gal ir Jums patiks ji kaip fonas prie naujos dalies. Lauksiu daug gerų ir blogų nuomonių. Ačiū, kad skaitot! 💕

—————————————

Stovėjau prieš šviesų, vidutinio dydžio dviaukštį namą. Aplink buvo prisodinta daug gražių gėlių, augo keli nedideli medeliai. Pirmas įspūdis buvo neblogas. Žvilgtelėjau į Harry, kuris nostalgiškai nusišypsojo ir išsitraukęs iš kišenės raktą, atrakino duris, leisdamas man užeiti.

  - Ačiū, - sumurmėjau, prasmukdama į vidų. Visi namai kvepėjo vanile, sukurdami labai malonią atmosferą. Nedidelis koridorius buvo nukrautas įvairiomis nuotraukomis ir keliose, regis, jog jau pastebėjau Harry. - kur tavo tėvai? - žvilgtelėjau į vaikiną, kuris stovėjo už manęs.

  - Mano mama išvykusi į kelionę ir grįš tik po savaitės, - gūžtelėjo pečius, daiktus nunešdamas į kažkokį kitą kambarį, kurio dar nespėjau apžiūrėti.

  - Atleisk, pamiršau, kad tavo tėvai išsiskyrę, - nejaukiai pasimuisčiau, nusekdama paskui jį.

  - Viskas gerai, - nusišypsojo, - tai nėra kažkas, apie ką negalėčiau kalbėti, - mirktelėjo. - taksi turėtų būti čia už maždaug dešimties minučių, tad aš galiu tau tiesiog parodyti tavo kambarį, - pasiūlė, ranka mostelėdamas man į laiptus, vedančius į antrą aukštą. Belipdama pastebėjau dar daugiau nuotraukų. Visur vyravo šviesios spalvos, buvo daug įvairių augalų, žvakių. Harry nuvedė mane į svečių kambarį. Jame buvo viena dvivietė lova, nedidelė spinta rūbams ir rašomasis stalas. Pasidėjusi savo daiktus dar kartą apsižiūrėjau ar turiu visus būtiniausius daiktus su savimi ir iš naujo pasidažiau lūpdažiu. Kai nusileidau žemyn, Harry jau laukė koridoriuje, taisydamasis savo marškinius. - Gal gali man padėt su apykakle? - atsiduso garbanius ir atsisuko į mane. Linktelėjau ir priėjusi atsargiai suėmiau jo apykaklės kraštus pirštais, patempdama į šonus. Baigus, mano delnai nuslydo kiek žemiau, braukdami per marškinius ir sustodami ties krūtine. Lėtai pakėliau galvą ir sutikau jo žvilgsnį. Pajaučiau, kad jo krūtinė pradėjo kilnotis sunkiau. Nė nepajaučiau kada priėjau taip arti. Mano širdis daužėsi kaip pašėlusi ir viskas, ką tą akimirką mačiau buvo jis. Jo putlios rausvos lūpos dabar atrodė rausvesnės nei įprastai. Jaučiausi taip, tarsi man trūktų oro, o Harry lūpos būtų vienintelis deguonies šaltinis. Jo galva lėtai pradėjo artėti link manosios, o aš pradėjau stiebtis savo aukštakulniuose.

Kieme garsiai susignalizavo automobilis.

Aš ir Harry atšokome vienas nuo kito, bandydami atgauti kvapą, nors nieko neįvyko.

- Taksi jau čia, - po minutės tylos prabilo jis, pažvelgdamas į mane.

- Taip, eime, - linktelėjau ir nelaukusi Harry atsakymo išlėkiau pro duris. Girdėjau, jog jis buvo čia pat už manęs, bet nedrįsau atsisukti. Vis dar neatrodė, kad kontroliuoju save.

Važiavome tyloje. Viskas, kas palaikė kompaniją kelionės metu buvo tyliai per radiją grojanti muzika ir mano mintys. Negalėjau nustoti galvoti apie tai, kas vos neįvyko, tiksliau, apie tai, koks būtų jausmas, jei tai būtų nutikę. Harry taip pat atrodė paniręs į savo pasaulį. Jis mįslingai žvelgė pro langą, sunėręs savo pirštus ir leisdamas jiems laisvai kristi jam tarp kelių, kol jo antakiai buvo suraukti, tarsi jį kažkas neramintų. Bijojau, kad tas kažkas esu aš.

  Užsigalvojusi pamečiau laiko nuovoką, tad kai taksi automobilis sustojo, atrodė, jog viskas įvyko per greitai. Harry sumokėjo vairuotojui ir išlipęs padavė man ranką, padėdamas man.

  - Mano draugo vardas yra Luke, o jo būsima žmona - Emily, - priminė, uždėdamas man ranką ant nugaros, tarsi ragindamas eiti greičiau, tačiau aš nesiskubinau, leisdama sau pasimėgauti jo prisilietimu.