Murder Me (Z.M.)

2.2

"Murder Me"

2.2

*Dia*

Jau savaitė ar daugiau esu kažkokioje skylėje. Ėmiau baimintis daug labiau ne dėl savęs, bet dėl gyvybės augančios manyje. Juk tuoj pradės po truputį matytis, kad esu nėščia, o kas bus tada?
Per ilgą laiką, kol buvau čia, supratau, kad esu ne viena, nes mačiau ir daugiau panašaus amžiaus merginų. Taip pat čia buvo ir vaikinų, kurie kartais "pažaisdavo" su merginomis, tačiau manęs jie nelietė. Iš pradžių net nesupratau kas vyksta ir kodėl mes čia, tačiau vėliau viskas tapo aišku... Jie mus parduos. Parduos kaip kokius daiktus. Negalėjau to leisti, todėl buvau suplanavusi pabėgimą, bet mane sugavo ir grąžino atgal. Tuomet ir susilaukiau bausmės...
Dabar buvau tamsioje ir šaltoje patalpoje. Sėdėjau ant betoninių grindų prie pat sienos ir negalėjau niekur pabėgti, nes mano rankos grandinėmis buvo prirakintos prie kažkokių vamzdžių. Tamsoje sunkiai galėjau kažką įžiūrėti, o ant savo kūno turėjau keletą mėlynių. Taip, mane mušė už pabėgimą. Džiaugiausi, kad negavau labai stiprių smūgių, vis dėlto juk laukiuosi.
Patalpos durys prasivėrė ir mane trumpam apakino ryški šviesa, todėl nemačiau čia įžengusio asmens. Tik žinojau, kad tai bus vaikinas. Jis priėjo prie manęs ir atrakino grandines, suėmė mane už riešų ir pastatė ant kojų. Kelis kartus sumirksėjusi akimis, jau galėjau kažką įžiūrėti. Priešais mane buvo maždaug dvidešimt penkerių metų, raumeningas, tamsiaplaukis vaikinas, jo žvilgsnis, tarsi kiaurai ėjo per mane. Taip lyg jam niekas net nerūpėtų.
Vaikinas ėmė tempti mane iš patalpos ir mes išėjome į koridorių. Jis uždarė duris ir mes pradėjome eiti painiu koridoriumi. Numaniau, kad jei dabar bandyčiau pabėgti, tai tikriausiai net nerasčiau išėjimo.
Tamsiaplaukis atvedė mane į didelę, jau šviesią patalpą, pasodino ant kėdės, o pats atsistojo man iš dešinės. Pakėlusi akis viršun pamačiau jau matytą asmenį...
- Na, ką gi mes čia turime? - nusijuokė Max.
- Tai tu įsakei Niall mane čia atvežti? - ėmiau klausinėti.
- Koks skirtumas, Diana? Tikriausiai jau žinai savo likimą, ar klystu? - vėl nusijuokė.
- Ko tau reikia, Max?
- Kiek prisimenu, tu tiksliai taip ir neatsakei į mano pasiūlymą, tad radau kitokį sprendimą. Manau, Malik kankinsis daug labiau jei tavęs neberas, ar ne?
- Ką turi omenyje? - įsitempiau.
- Tiesa, aš parduosiu tave, bet tokiam pirkėjui, kuris išsiveš tave į kitą šalį, meilute. - sukikeno.
- Tu negali taip elgtis, aš ne daiktas, Meison! - atsistojau, bet vaikinas buvęs šalia, vėl mane pasodino.
- Tai buvo tavo pasirinkimas, gražuole. - mirktelėjo.
- Jei manai, kad Zayn manęs neras, tai tu klysti! Jis vis tiek manęs ieškos! - šaukiau.
- Klysti, Diana. Pirmąsias savaites jis tikrai tavęs ieškos, bet vėliau nebe.
- Tu jo nepažįsti! - atkirtau.
- Argi? Kažkada mes buvome draugai, šito jis tau nepasakojo, ar ne?
Susiraukiau. Zayn tikrai man to nesakė, ar sakė?
- Jis nustos tavęs ieškoti, kai sužinos, kad esi nebegyva.
- Ką?! Ką po velnių tu čia nusišneki?!
- Tai bus kaip žaidimas. Laikas juk nestovi vietoje, tiesa? - jis žiūrėjo į mane.
- Ką tu žinai? - mano kūnas įsitempė.
- Manai esu visiškas idiotas ir nepasidomėsiu savo "prekėmis"? - nusijuokė. - Aš žinau, kad sergi leukemija, Diana. Tu mirsi greičiau nei Malik spės tave surasti. - rėžė skaudžią tiesą man į akis.
Žinojau, kad Zayn manęs ieškos, bet jei mane išveš į kitą šalį, vargu ar jis mane tikrai suras. Todėl nieko nebeatsakiau. Tačiau atrodo Meison pamiršo apie mane išsiaiškinti viską... Juk jis nepaminėjo mano vaikelio.
- Tavo pirkėjas pasirodys jau šiandien, todėl būk paklusni, meilute. - tarė Max. - Vesk ją pas Nicole ir žiūrėk, kad nesusidurtumėt su Rita, turiu įtarimų dėl jos. - pridūrė.
Vaikinas linktelėjo ir pagriebęs mano riešą ėmė mane temptis su savimi.
Keista buvo tik tai, kad šioje vietoje nesu buvusi. Atrodo, kad po paskutinio karto, kai buvau susitikusi su Max, jis ėmė keisti patalpas. Tikriausiai dėl to jį sunku surasti. Kažin kodėl jis suabejojo Rita? Dieve, kaip norėčiau, kad šitai būtų tik siaubingas košmaras.