Murder Me (Z.M.)

2.11

"Murder Me"

2.11

*Zayn*

Kilstelėjau antakį, bet galiausiai nusišypsojau.
- Tau atrodo juokinga, kad aš nerimauju dėl mūsų? - paklausiau.
- Ne, tikrai ne. Tiesiog tavo elgesys vaikiškas, Zayn. - atsakė.
- Ar vaikiška norėti tave išdulkint? - kilstelėjau antakius.
Dia ėmė juoktis ir metė į mane dekoratyvinę pagalvėlę. Neiškenčiau tokios akimirkos, todėl greitai užguliau ją ant lovos.
- Ir ką tu darai? - vis dar juokėsi ji.
- Tavo juokas žavus, turėtum dažniau juoktis, meile. - pakštelėjau jai į lūpas.
- Argi neplanavome pasikalbėti? - tyliai paklausė ji.
- Tiesa, bet galime tai atidėti, ar ne? - žiūrėjau į jos akis.
Ji sukikeno.
- Aš žinau ko tu nori, Zayn. - prikando lūpą ir smiliumi perbraukė man per krūtinę.
- Tu žinai kaip mane užvesti, mažyte. - lūpomis paliečiau jos kaklą.
Kai buvau pradedantis atsegti jos palaidinę, apačioje suskambo durų skambutis.
- Uh, nejau negalima nė dešimt minučių pabūti dviese! - sumurmėjau.
Dia sukrizeno.
- Koks tu šiandien irzlus. - pridūrė.
Nulipau nuo jos, o ji alkūnėmis pasirėmė į lovą.
- Meile, aš visada toks, kai negaunu ko noriu. - mirktelėjau.
- Kazanova tu, eik tik duris atidaryt. - juokėsi, vėl paleisdama į mane pagalvėlę.
- Einu, einu. - juokiausi ir pats.
Nulipau laiptais žemyn ir atidariau duris. Linksmumas kaipmat išgaravo... Priešais mane stovėjo maždaug septynerių metukų, tamsiaplaukė mergytė, rudomis akimis. Tarsi matyčiau savo kopiją.
- Tėtuk? - tyliai pratarė ji.
Man užgniaužė kvapą. Iš kur? Kaip ji čia atsirado?
Atsitūpiau priešais ją ir švelniai nusišypsojau.
- Mergyt, kaip tu čia atsiradai? - paklausiau.
- Dėdė Louis mane atvežė. Prašė jam paskambinti. - prisimindama kiekvieną žodelį, atsakė ji.
Linktelėjau ir paėmiau ją už rankutės. Ji buvo tokia šilta. Įsivedžiau ją vidun ir uždariau duris.
- Nori valgyti? - paklausiau.
Mergaitė energingai papurtė galvą.
- Tuomet ką nori veikti?
- Noriu būti su tėtuku. - suplojo delniukais.
Mano veide pasirodė šypsena. Tačiau tada suvokiau, kad viršuje yra Dia. Mėšlas! Juk taip ir nepasakiau jai tiesos. Galbūt jau metas?
- Tėtuk, o kur tu buvai seniau? - Amy's balselis nutraukė mano mintis.
Pritūpiau prie jos.
- Tėvelis turėjo daug darbo, mažyle. - paglosčiau jos plaukus. - O dabar eime, noriu, kad susipažintum su man labai svarbia mergina. - pakėliau ją ant rankų.
- Tėti, ar tu ją myli? - smalsavo Amy.
- Kaip septynerių metukų, tu jau daug žinai, Amy. - nusijuokiau išsisukdamas nuo atsakymo.
Užnešiau ją laiptais į viršų ir pastačiau ant grindų prie Dia'os kambario.
- Būsi gera mergaitė ir trumpam palauksi čia? - tyliai paklausiau.
Mergytė palinksėjo, o aš šyptelėjau. Giliai įkvėpiau ir įžengiau į kambarį. Dia iš karto atsisuko į mane.
- Tai kas ten buvo? - paklausė.
- Žinau, kad tai gali nuskambėti keistai, bet noriu tave su kai kuo supažindinti, Dia. Ar tu tam pasiruošusi? - tariau.
- Um... Taip. - linktelėjo kiek sutrikusi.
Pradariau duris ir paėmęs Amy už rankutės, įsivedžiau ją į kambarį. Dia atrodė dar labiau pasimetusi.
- Čia Amy.
- Kas ji, Zayn? - Dia vos pratarė.
- Ji mano dukra. - atsargiai ištariau.
- Dukra? - Dia buvo šokiruota.
Tikrai nesitikėjau, kad ji taip sureaguos. Velnias, o jei šitai pakenks jos sveikatai ar vaikeliui? Juk ką tik grįžome iš ligoninės ir jai liepė ilsėtis. Kodėl aš pirmiau kažką padarau, o tik po to pagalvoju apie padarinius?
Mergaitė išsprūdo iš mano glėbio ir nubėgo prie lovos, kur dabar Dia jau sėdėjo. Amy užlipo ant lovos ir apsikabino Dia.
- Labas. - šitaip pasisveikino.
Mačiau merginos veide didžiulę nuostabą, tačiau privalėsiu tai paaiškinti vėliau, kai šalia nebus mergaitės. Nenoriu, kad ji matytų kokį nors ginčą.
- Aš Diana. - prisistatė mergytei.
- Kaip princesė Diana? - smalsavo.
Sukryžiavau rankas ties krūtine ir atsirėmiau į durų rėmą. Iš tiesų buvo gražu žiūrėti kaip Dia kalbasi su Amy. Kažkodėl jaučiau, kad jos puikiai sutars ir Dia su laiku prie to pripras bei padės man auginti Amy, lyg ji būtų ir jos dukrelė.
- Taip ir stovėsi ten? - lėlytė atkreipė mano dėmesį, vėl sviesdama į mane pagalvėlę.
- Nori prisišaukti pagalvių mūšį? - kilstelėjau antakį.
Kurį laiką žaidėme su pagalvėmis, rodos, užmiršę visa tai, kas aplinkui mus. Manau, Dia net šiek tiek stebėjosi, kad taip noriai leidžiu laiką su vaiku. Tačiau teko grįžti į realybę.
- Tėveli, o kur mamytė? - prabilo Amy.
Mačiau keistą lėlytės žvilgsnį, prieš jai nusukant akis kitur. Tuomet sutelkiau dėmesį į mergytę.
- Mieloji, manau, mamytė pasirodys, kai galės. O dabar gal paskambinti dėdei Louis? - paklausiau.
Negalėjau pasakyti, kad Bri nė nenorės jos matyti. Kaip išvis reikės paaiškinti, kad jos mama ją paliko? Bri tokia gyvatė ir sumauta melagė.
Mergaitė linktelėjo, todėl išsitraukiau mobilų ir pranešiau Louis, kad atvažiuotų kartu su Liam, pasiimti Amy. Netrukus jie buvo čia ir aš atsisveikinau su mergyte, pažadėdamas vėliau ją aplankyti pas dėdes.
Kai užvėriau duris ir apsisukau, susidūriau su Dia. Tiesą sakant, su neįskaitomu jos žvilgsniu.
- Grįžk į kambarį, tau reikia ilsėtis. - tariau.
- Oh, ne, Zayn, niekur aš neisiu. Dabar mes pasikalbėsime. - sukryžiavo rankas ties krūtine.
- Aš nevengiu pokalbio, Dia. Tik rūpinuosi tavo sveikata. - susiraukiau.
- Kada ketinai man tai pasakyti? - ignoravo mano žodžius. - Jei ji nebūtų čia pasirodžiusi, toliau tai slėptum, ar ne?
- Paklausyk, viskas nėra taip blogai, kaip atrodo. - kas čia per kvailas pasiaiškinimas?
- Tai kaip viskas yra? Kieno ji dukra? Negaliu ir net nenoriu įsivaizduoti kiek merginų esi turėjęs ar kokia kita veikla užsiėminėjai, o dabar šitai... Nemaniau, kad išvysiu tavo dukrą, kuriai kiek? Septyni? Daugiau ar mažiau? Nagi, kalbėk, Zayn. Ko tyli? - Dia įsiuto.
- Atsiprašau, gerai? Turėjau tau pasakyti anksčiau, tačiau aš pats jos ieškojau. Kurį laiką maniau, kad ji mirusi. Jos motina man melavo. - kalbėjau.
- Kas ji tokia?
- Bri Meison.
Kai tai pasakiau, Dia rankomis perbėgo sau per plaukus ir beviltiškai nusijuokė.
- Dabar man aišku kodėl Max tavęs nekenčia. Tu išdulkinai jo jaunesnę sesutę ir dar užstatei jai vaiką. O tada, leisk spėti, palikai ją? Juk tau tai būdinga, ar ne? - ji visiškai nesuvokė ką sako, tačiau jos žodžiuose buvo dalis tiesos.
- Max nežinojo, kad su Bri susilaukėme vaiko, nes ji pasakė man, kad pasidarė abortą. Ji apgavo mane. Mano Amy turėjo septynerius metus augti be tėvo ir motinos. - man trūko žodžių. - Dia, šiandien ji jautėsi laiminga. Juk galime būti šeima. Kai gims mūsų vaikas, Amy apsidžiaugs turėdama sesutę arba broliuką. Prašau, suprask mane, Dia. Bri melavo apie viską ir Amy buvo visiškai viena. Jai reikia šeimos. - žvelgiau į merginą.
- Kaip patogu kaltinti kitus, bet ne save, ar ne? Kodėl tiesiog negali prisipažinti, kad nesistengei to pakeisti? Juk buvo lengviau patikėti, kad Amy's nėra nei jos ieškoti, tiesa? - Dianos žodžiai kiek skaudino mane.
- Nesakyk taip. Dariau viską, ką galėjau. Louis ir Liam man padėjo, netgi Lea... - staiga nutilau.
Supratau, kad ką tik pasakiau per daug. Išdaviau Lea.
- Ką? - aiktelėjo. - Aš viską sužinau paskutinė, taip?! Po galais, Zayn, tai tu esi sumautas melagis! - įpyko.
Mergina staiga susvirduliavo ir aš puoliau prie jos, bet ji atsitraukė.
- Neliesk manęs! - suriko.
Ji trumpam delnais užsidengė veidą, o kai galiausiai patraukė rankas ir pažvelgė į jas, greitai nuo manęs nusisuko.
- Dia, kas yra? - bandžiau prie jos prieiti.
- Eik šalin. - įspėjo ir nubėgo koridoriumi iki vonios.
Žinojau, kad turiu duoti jai erdvės ir laiko viską apgalvoti, bet šie jos veiksmai kėlė man nerimą. Štai kodėl nuėjau jai iš paskos, tačiau durys buvo užrakintos.
- Ar tau viskas gerai? - paklausiau būdamas už durų.
- Palik mane ramybėje, Zayn. - šūktelėjo.
Girdėjau kaip ji varsto spintelės dureles, lyg kažko ieškotų. Tuomet pasigirdo, kažkoks subildėjimas ir triukšmas. Tai mane išgąsdino.
- Diana? - sunerimau.
Ji neatsakė. Po galais...
Ilgiau nebelaukdamas ir nieko negalvodamas išlaužiau duris. Išvydau daugybę buteliukų nukritusių nuo spintelės ir Dia gulinčią ant vonios plytelių. Jos delnai buvo kruvini, o iš nosies taip pat sruvo kraujas.
- Dia! - puoliau prie jos.
Išsitraukiau mobilų ir paskambinau greitajai. Po velnių, kas nutiko mano mažytei?