Murder Me (Z.M.)

2.5

"Murder Me"

2.5

*Zayn*

- Ar jūs panelės Caull artimasis? - paklausė gydytoja.
- Ne, bet aš jos draugas. Kaip ji? - greitai atsakiau.
- Kadangi nesakote kas įvyko, nežinau kaip paaiškinti situaciją. - pradėjo.
- Po galais, gal galit konkrečiau? - susierzinau.
- Visų pirma, pacientė tikrai sukrėsta. Jos kraujyje radome psichotropinių medžiagų, tačiau labiausiai gaila, kad panelė buvo prievartaujama ir atrodo tai nebuvo tik kartą. - gydytoja nutilo ir žvilgtelėjo į lapus savo rankose.
- Ką po velnių tai reiškia? - lėtai ištariau.
- Merginos įsčiose auga nauja gyvybė, tačiau mes negalime prognozuoti vaisiaus likimo dėl visų narkotinių medžiagų. - užbaigė.
- Mėšlas! - delnu perbraukiau per savo veidą.
- Lankydami pacientę stenkitės jos per daug nevarginti. - pridūrė ir nuėjo.
Giliai įkvėpiau ir iškvėpiau. Viena bėda po vieną nevaikšto...
Įėjau į palatą ir radau Ritą miegančią. Prisėdau ant kėdės ir žiūrėjau į savo rankas. Kaip reikės jai viską pasakyti? Atrodo likimas tyčiojasi iš manęs.
Netikėtai supypsėjo mano mobilusis. Išsitraukiau jį iš kišenės ir atidariau naują žinutę.

"Z, kur tu? Lea ir aš nerimaujame, tu dingai kaip į vandenį. Paskambink, kai galėsi. Harry."

Nieko neatrašiau. Jie tikisi, kad aš taip greitai atleisiu? Jei ne Lea tikriausiai Dia dabar būtų saugi. Nekenčiu, kai nieko nežinau, tai žudo. Ta nežinia veda iš proto.
- Zayn... - tylus balsas pasiekė mano ausis.
Pakėliau akis ir pamačiau prabudusią Rita. Menkai šyptelėjau ir paėmiau jos ranką.
- Kur aš? Kas nutiko? Jaučiuosi tokia išsekusi. - lėtai ištarė.
- Tu ligoninėje. Nesijaudink, viskas gerai. - šyptelėjau pusę lūpų.
- Prisimenu kaip išstūmei tą tipą pro langą. - pratarė.
- Ššš, mums nereikia, kad kažkas tai sužinotų. - lengvai papurčiau galvą.
- Ką sakė gydytoja? - paklausė.
Nusukau akis į šoną. Velnias, kaip sunku viską paaiškinti.
- Kodėl nesakei, kad buvai išnaudojama? - atsargiai paklausiau.
Mačiau kaip ji įsitempė ir patraukė savo ranką. Galėjau matyti baimę jos akyse.
- Aš nežinau... Kiekvieną kartą tai buvo vis kitas vaikinas... Tai tęsėsi savaitę iki kol tu radai mane tame pastate. - žiūrėjo į savo pirštus.
- Kas jiems liepė tai daryti? - numaniau kas tai, tačiau norėjau įsitikinti.
- Max. Jis ėmė abejoti mano patikimumu ir išsiuntė mane į susitikimą griuvėsiuose, tačiau tuomet nebegalėjau iš ten išeiti... Tas tipas būtų mane nužudęs. Ir niekas manęs net nepasigestų. - jos akyse kaupėsi ašaros.
Atsistojau nuo kėdės ir apkabinau Ritą. Negalėjau nusakyti savo įsiučio dabar. Labiau už viską norėjau nudėti Max.
- Ššš, viskas gerai, dabar tu saugi. - raminau Ri.
- Pažadėk man, kad Max atsiims už viską. - ji žvelgė į mane.
- Prisiekiu. - linktelėjau. - Neleisiu jam daugiau kažkam kenkti. Jis turės "sumokėti" už kiekvieną mano draugą. - tyliai kalbėjau.
Kelias minutes vyravo tyla. Galiausiai vėl atsisėdau ant kėdės. Rita vis dar atrodė sumišusi. Žinoma, tokie įvykiai sukrėstų ne vieną.
- Ri, turėčiau tau pasakyti dar kai ką. - minutėlei nutilau. - Tu laukiesi. - greitai tariau.
Stebėjau jos reakciją į tai, tačiau ji tik sėdėjo ir nieko nesakė.
- Ri, ar viskas gerai? - žiūrėjau į ją.
- Tai tik košmaras... To negali būti. - ji tyliai kartojo.
- Rita? - kreipiausi į ją.
Ji atsisuko į mane su ašaromis akyse.
- Aš nenoriu to vaiko, Z. - ji purtė galvą.
- Tu negali taip sakyti. Juk jis dėl nieko nekaltas. - gyniau dar negimusią būtybę.
- Man nerūpi! Aš jo nenoriu! Nekenčiu jo! - ji ėmė šaukti.
Kad ir koks avigalvis kartais būčiau, šįkart tikrai buvau šokiruotas. Suprantu, Ri nežino kas tėvas, bet vaikelis juk dėl nieko nekaltas. Velnias, kaip ją įtikinti pakeisti nuomonę?
- Tu nežinai kaip save kaltinsi jei jo atsikratysi. - prabilau. - Vaikas yra stebuklas, jis turi teisę gyventi. Nemanau, kad jo pasirinkimas būtų mirtis. Pagalvok apie tai, Ri. Juk tai niekuo kalta būtybė. - kalbėjau toliau.
- O kas jei jis manęs nekęs? Juk jis neturės tėvo. - tyliai pratarė.
Štai kame esmė. Rita bijo. Ji bijo būti viena ir įskaudinta. Dar niekada nemačiau jos tokios. Tačiau žinau, kad turiu jai padėti.