Murder Me (Z.M.)

2.6

"Murder Me"

2.6

*Dia*

Po trumpo ginčo grimo kambarėlyje buvau nuvesta į Max'o kabinetą. Norėjau Max įmūryti į sieną, tačiau tai nebūtų pati protingiausia mintis šiuo metu. Todėl stengiausi išlikti rami ir elgtis paprastai.
Prisėdau ant sofutės, kol Max kuitėsi prie mini baro.
- Nori išgerti? - pasiūlė.
- Maniau, mes laukiame pirkėjo, taip? - paklausiau.
- Viena taurelė dar niekam nepakenkė, be to, tikrai padės atsipalaiduoti, nemanai? - žvilgtelėjo į mane.
- Na, bet aš negeriu. - ramiai atsakiau.
Max'o veide pasirodė kvailas šypsnys ir jis pasiėmęs savo gėrimą, atėjęs prisėdo prie manęs. Šiek tiek pasislinkau atokiau nuo jo, nes jis tikrai nekėlė jokio pasitikėjimo. Max gurkštelėjo savo gėrimo ir padėjo stiklinę ant spintelės šalia sofos.
- Ką manai apie dar vieną pasiūlymą, Clay? - Max žiūrėjo tiesiai į mane.
Kilstelėjau antakį. Jis ką, vėl keičia žaidimo taisykles?
- Kiek dar pasiūlymų man duosi? - atsakiau klausimu.
Jis nusijuokė ir kiek priartėjo prie manęs, uždėjo savo delną ant mano kelėno. Susiraukiau ir nepatikimai pažiūrėjau į jo ranką.
- Ko tu sieki, Max? - pakėliau akis į jį.
- Kas jei aš tavęs neparduočiau?
- Tuomet tu visiškas idiotas. Kam aš tau reikalinga būdama ligone? - nusijuokiau.
- Kas sakė, kad ta liga neišgydoma?
Susiraukiau. Apie ką jis kalba? Juk tai leukemija - kraujo vėžys, o tai tikrai neišgydoma.
- Leukemijos išgydyti neįmanoma, tad tau nėra jokių šansų, Max. - pastūmiau jo ranką nuo savo kelėno.
- Viskas įmanoma, kai turi tam noro, meilute. - išsišiepė.
Žiūrėjau į jį ir negalėjau patikėti nė vienu jo sumautu žodžiu. Jis tikras avigalvis jei galvoja, kad užkibsiu ant jo kabliuko.
Tik staiga nė nespėjau sureaguoti kaip greitai Max parvertė mane ant sofos. Įsitempiau.
- Kokį velnią tu čia darai?! Pasitrauk! - bandžiau jį nustumti.
- Kad tu žinotum kiek daug už tokią akimirką kaip ši atiduotų Malik. - nusijuokė.
Jis sugavo mano rankas ir iškėlė jas man virš galvos. Tai toks buvo jo planas? Mane išdulkint?
- Atsiknisk, Max. Tu nė pusės nieko nežinai apie Zayn! - atkirtau.
- Tikrai? Man atrodo tai tu jo nepažįsti, meilute. - jo lūpos palietė mano kaklą.
- Paleisk mane! Tu man šlykštus! - šaukiau ir muisčiausi.
Susilaukiau antausio. Jaučiau tvinkčiojantį skruostą.
- Pati prisiprašei, Diana. - suurzgė.
- Tu sumautas, idiote, atsikabink nuo manęs! - ėmiau spardytis ir šaukti.
Tuomet Max atsisėdo ant mano liemens, nebeleisdamas man jam įspirti. Jis sugriebė mano riešus į vieną ranką, o su laisva ranka atitraukė palaidinės užtrauktuką.
- Tai toks tavo pasiūlymas, išgama?! Nori mane išdulkint?! - visai nesivaržiau.
- Tu graži mergina, Diana, manau, kad ne vienas to norėtų. - paglostė mano skruostą.
- Tu bjaurus! Šlykštynė! - šaukiau.
- Gali net nesistengti, nes manęs taip nepaveiksi, meilute. - šyptelėjo.
- Suskis! Išgama! Idiotas! - toliau šaukiau.
Kol galiausiai tas pusgalvis užčiaupė mane sumautu bučiniu. Spyriojausi ir neatsakiau jam, tad pajutau jo laisvą ranką slenkant po mano sijonu. Suinkščiau jam spustelėjus mano vidinę šlaunies pusę. Jis nutraukė bučinį.
- Jei man nepadėsi, bus blogai, Diana. - prasitarė.
Nejučiomis mano širdies ritmas pagreitėjo. Aš išsigandau. Tas idiotas privertė mane bijoti. Jau geriau būčiau parduota nei dabar būčiau su Max.
- Nagi, Clay, nejau man reikės eiti toliau? - nusijuokė.
Įsitempiau, kai jo pirštai pasiekė mano apatinių gumutę. Stipriai užsimerkiau ir greitai bandžiau rasti sprendimą. Antraip būsiu čia ir dabar išprievartauta.