Murder Me (Z.M.)

2.18 // Epilogas

"Murder Me"

<Soundtrack: Ed Sheeran - Photograph>

2.18 // Epilogas

*Zayn*

*Po penkerių metų*

Praėjo penkeri metai, kai Dianos nebėra šalia. Dienos ir naktys, rodos, slenka taip lėtai...
Paspaudžiau durų skambutį ir laukiau kol kas nors jas atidarys. Nesulaukęs ketinau lipti laiptais žemyn, bet pagaliau prasivėrė durys. Nustebau dėl to, ką išvydau.
Tarpduryje stovėjo Bri, vilkėdama baltus vyriškus marškinius. Jos akyse mačiau šoką. Netrukus už jos pasirodė ir Harry, vilkėdamas vien juodus džinsus. Šypsena iš jo veido greitai dingo, kai išvydo mane.
- Kas po velnių čia dedasi? - paklausiau.
Vaikinas žengė žingsnį į priekį, taip užstodamas merginą.
- Koks skirtumas, Zayn? Tik po penkerių metų drįsai prisiminti, kad turėjai ištikimą draugą? - atrodė kiek piktas.
- Juk žinai, kad man buvo sunku. - neatlyžau.
- Visi jos ilgisi, ne tu vienas. - atšovė. - Beje, kur palikai dvynius? Amy? Vengi su jais būti. - pasidomėjo.
- Namuose, Niall ir Lea prižiūri juos. Ir tu neturi teisės man aiškinti ką daryti, kai pats esi su šita merga. - piktai nužvelgiau Bri.
- Jei ketini mus įžeidinėti, jau gali išeiti, Z. - pareiškė.
- Mus? - sutrikau. - Dabar pasakyk, kad ji su tavimi dar ir gyvena.
- Jei ir taip. Tau tai turėtų rūpėti mažiausiai. - atkirto.
- Nesi mano draugas, kol esi su ja. - tariau.
- Vargu, ar mes esame draugai, Zayn. Per penkerius metus mačiau tave tik porą kartų... Bare, geriantį. Po galais, sakai jog myli Dia, bet tau visiškai nerūpi, ko ji norėjo. Nors tik ir siekė, kad būtum laimingas. Be to, net ji sugebėjo atleisti Bri, o tu ne. Neturi žmogiškumo, Zayn. Ir po velnių, ar bent perskaitei Dianos laišką? - išsakė viską, ką ilgai laikė savyje.
Akimirką tylėjau. Nesugebėjau ką nors pasakyti, nes galbūt giliai viduje žinojau, kad Harry teisus.
- Tu neskaitei, ar ne? - prunkštelėjo. - O dar sakai, kad Dia tau yra viskas. Net negali perskaityti sumauto laiško nuo jos. - susinervinęs ranka perbėgo per savo plaukus.
Kai pakėliau akis pastebėjau, kad Bri jau kurį laiką nebestovi už Harry nugaros, tikriausiai įsitaisė kažkur buto viduje. Tačiau tai reiškia, kad ji gerbia Harry ar mane ir leido mums kalbėtis apie Dia, to nesiklausydama. Po galais, gal iš tiesų dėl visko klystu? Nejau vis dar neradau savo kelio? Be Dianos aš paklydau...
Apsisukau ir greitai nulipau laiptais žemyn. Išbėgau pro duris giliai kvėpuodamas. Ilgiau nelaukdamas, sėdau į automobilį ir išvažiavau namų link.

*

Įžengęs pro duris, nusiaviau batus ir pakabinau švarką ant pakabo. Nuėjau į svetainę, kur Amy, Zara ir Leo žaidė kartu su teta Lea ir dėde Niall. Štai kas atrodė kaip tikra šeima.
Pasijutau visišku kvailiu, kai supratau, kad Harry buvo teisus. Aš tikrai vengiau buvimo su dvynukais, nes jie man priminė, kad Dia suteikė jiems gyvenimą, išmainydama savąjį.
Pritūpiau žvelgdamas į mažylius, kuomet Lea sušnabždėjo jiems jog grįžo jų tėtis. Vaikai atbėgo prie manęs ir po šitiek laiko, pirmąkart stipriai ir nuoširdžiai juos visus apkabinau. Dabar gailėjausi, kad praleidau tiek mažai laiko su jais ir tiek daug grauždamasis jog viskas primena ir skaudina dėl Dianos netekties.
Paleidau vaikus toliau žaisti, atsistojau. Tuomet Niall priėjo arčiau manęs bei ištiesė man vokelį su mano vardu ant jo.
- Lea ieškodama fotoaparato rado tai po tavo lova. Manau, privalai jį perskaityti, Zayn. - draugiškai patapšnojo per petį.
Linktelėjau ir nužingsniavau nuošaliau, į savo kambarį, kad pagaliau galėčiau pasiruošti tam, ką išvysiu.
Atsisėdau ant lovos krašto ir atplėšiau voką, atlenkiau prirašytą lapą bei ėmiau skaityti:

"Jei šitai skaitai, nutiko tai, ko labiausiai bijojai. Tačiau turi žinoti, kad aš visada šalia, net jei ir nematai manęs, saugosiu tave iš dangaus. Tiesa, norėčiau tau viską sakyti balsu, bet nesiklausytum manęs. Todėl rašau, prašydama, kad pasakytum Zarai ir Leo kaip juos myliu, taip pat pasakyk šitai savo dukrai Amy.
Jau sakiau anksčiau, jog norėčiau, kad gyventum toliau ir išpildytum svajones su kita mergina. Ir prašau, būk sąžiningas žmogus, mesk nešvarius darbelius kol tavęs neištiko Max likimas. Užsiimk dora veikla. Padėk kam nors... Tiesiog būk savimi ir rasi tą vienintelę, su kuria nugyvensi ilgą ir gražų gyvenimą. Atmink, kad likimas suvedė mus, suves ir vėl.
Mylėsiu tave visą amžinybę, Zayn. Niekas iš mūsų to neatims, net mirtis. Ir pažadu, mes dar susitiksime.
Diana."

Jaučiau ašaras srūvančias skruostais žemyn. Skaitant, atrodė, kad Dia buvo šalia. Jos paskutinis noras buvo skirtas man. Ji norėjo, kad tapčiau laimingas, nors ir be jos.
- Kaip turėčiau tai padaryti, Dia? - sušnabždėjau.
Pakilau iš vietos ir padėjau laišką į stalčių. Išėjau iš kambario.
- Ar galit dar pabūti su vaikais? - paklausiau draugų.
- Žinoma. - tarė Lea.
- Ar viskas gerai? - sunerimo Niall.
- Bus gerai. - atsakiau.
Pasilenkiau prie mažylių atsisveikindamas su jais.
- Mamytė jus visus labai myli, kaip ir aš. - sušnabždėjau.

*

Sėdėjau savo automobilyje, kol atsidarė keleivio durelės ir vaikinas įsėdo greta manęs.
- Net nežinau kodėl čia atėjau. - sumurmėjo.
- Būtent taip elgiasi tikri draugai, Harry. - paaiškinau.
Jis pažvelgė į mane kiek sutrikęs.
- Kas pasikeitė per porą valandų? - paklausė.
- Dia. - tariau. - Perskaičiau jos laišką.
- Ir? - kilstelėjo antakį.
- Ji prašė, kad gyvenčiau toliau, o aš nežinau kaip. Norėjo, kad būčiau geras žmogus ir mesčiau mafiją, padėčiau kitiems. Rašė, kad dar pasimatysime. - atvirai kalbėjau. - Aš... Atsiprašau, kad buvau toks suskis, o ne draugas.
Vaikinas atsiduso, bet vis tiek kelias minutes tylėjo.
- Važiuok į ligoninę. - prabilo.
- Kodėl? - sutrikau.
- Tiesiog paklausyk manęs. Sakei nežinai ką daryti, o aš žinau. - atsakė.
Linktelėjau ir užkūriau variklį bei pasukau ligoninės link... Netrukus sustojau aikštelėje ir mes abu išlipome laukan. Pradėjome eiti, bet greitai sustojau. Harry atsisuko į mane.
- Negaliu ten eiti ir vėl prisiminti, kad tai vieta, kurioje netekau mylimosios. - pasakiau.
- Būtent todėl ten ir einame. Pakeisime istoriją. - tarė.
- Ką turi omenyje? - susiraukiau.
- Pabaigos pradžią. Diana norėjo, kad padėtum kitiems, tad galėsi paaukoti kraujo. Žinai, donorystė bus tavo pirmasis žingsnis link tapimo doru žmogumi. - šyptelėjo, lyg žinotų tai, ko nežinau aš.
- Gerai. - atsidusau.
Kai įžengėme pro duris, prisiminiau ne tai, kas čia nutiko su Dia, o tai ką išvydau draugo bute.
- Kodėl saugai Bri? - paklausiau.
Mano klausimas akivaizdžiai sutrikdė vaikinuką, todėl jis ranka perbraukė savo plaukus.
- Žinau, kad ji padarė klaidų praeityje, bet dabar ji pasikeitė. - bandė aiškinti.
- Tai visgi Bri gyvena su tavimi, ar ne? - kilstelėjau antakį.
- Klausyk, Z, atėjome čia dėl tavęs. Tad nekamantinėk manęs. - susierzino.
- Po galais, tau ji patinka. - nusijuokiau.
Akimirką jis tylėjo, tačiau neiškentęs mano žvilgsnio, prabilo:
- Po velnių! Aš įsimylėjau ją. Dabar patenkintas? - atsiduso.
- Na, tokiu atveju, man lieka tik jai atleisti. Juk negaliu pykti ant geriausio draugo mylimosios. - patapšnojau jam per petį.
- Taip lengvai atleisi? - nustebo.
- Dėkok Dianai, kuri norėjo matyti mane doru žmogumi. - žvilgtelėjau į Harry.
Vos nusukau akis, akimirksniu koridoriuje susidūriau su kažkokia mergina. Spėjau sulaikyti ją už pečių, kad neparkristų.
- Atsiprašau, tai mano kaltė. - tariau.
- Aš taip pat nežiūrėjau kur einu. - susigėdo.
Ji pasitaisė chalatą, kuris paslėpė randą ties jos širdimi. Tikriausiai jai reikėjo donoro. Man pasidarė kiek smalsu. O Harry taip pat pastebėjo mano kiek susidomėjusį žvilgsnį.
- Panele, gal jus palydėti į palatą? - paklausė Harry.
- Nereikia. - šyptelėjo.
Jos veiksmai atrodė tokie pažįstami. Jaučiausi taip, lyg pažinočiau šią merginą, bet tikrai nesu jos matęs. Nors ji tikrai atrodė į kažką panaši.
Ir vėl mačiau tą keistą Harry žvilgsnį, kuris reiškė, kad jis žino daugiau nei aš. Tačiau dabar mano dėmesį prikaustė mergina, kuri vertė keistai jaustis. Lyg tarp mudviejų vyrautų kažkokia chemija.
- Aš Zayn Malik. - ištiesiau ranką.
- Ana Layton. - paspaudė ranką.
Rodos, tai buvo paprastas pasisveikinas, tačiau jis sukėlė kūnui jau gerai pažįstamus šiurpuliukus...

THE END

×××××
Noriu padėkoti visiems skaičiusiems. Didelis ačiū!
Labai keista užbaigti dar vieną istoriją, kuriai kažkada pristigau minčių ir galvojau jos neužbaigsianti.
O dabar tenoriu sulaukti jūsų komentarų, mielieji!
Dar kartą ačiū, tik dėl jūsų rašau.
-Nessa