Murder Me (Z.M.)

2.8

"Murder Me"

2.8

*Dia*

Mane išgelbėjo beldimas į duris. Max nulipo nuo manęs ir suurzgęs nuėjo prie durų. Persimetęs keliais žodeliais, paliko mane vieną kabinete. Nejau jis nebijo, kad galiu pabėgti? Ak, taip, juk visur pilna jo pakalikų.
Pakilau nuo sofutės ir priėjau prie Max'o darbo stalo. Staiga šovusi mintis apvertė viską aukštyn kojomis. Galbūt aš galėčiau rasti kažką, kas tą suskį amžiams pasodintų už grotų?
Apsidairiau lyg norėdama įsitikinti, kad esu viena, tuomet puoliau prie stalčių. Didžiojoje popierių dalyje buvo nereikšmingos ataskaitos, tačiau vienas mėlynas aplankas, patraukė mano dėmesį. Permečiau jį akimis, kol užkliuvau už "Zayn Malik" pavardės... Mėšlas! Čia rašoma per daug nešvarių dalykų apie Zayn. Kam Max'ui tie popieriai? O velnias... Mano pasąmonė, tarsi skėlė man antausį, kad atsipeikėčiau. Juk Max nori pamatyti Z sužlugdytą ir už grotų arba negyvą... Po velnių! Nė už ką to neleisiu! Kad ir kas vyktų, Zayn aš myliu.
Nesugalvodama kur dėti aplanką, tiesiog užsikišau jį už palaidinės ir prispaudžiau prie kūno. Privalau visa tai išstudijuoti, kad žinočiau nuo ko pradėti ir kaip gelbėti Zayn. Negalėčiau sau atleisti jei jam kas atsitiktų.
Pasigirdo silpnas durų girgždesys. Greitai pasukau galvą link garso šaltinio. Kiek nustebau, nes tai nebuvo Max, tai buvo man dar nematytas vaikinas.
- Eime, Max liepė nuvesti tave į kambarį. - tarė žemu giliu balsu.
Papurčiau galvą vos tik susigaudžiau ką išgirdau.
- Niekur aš neisiu. - atkirtau.
Vaikinukas pavartė akis ir žengtelėjo į priekį, arčiau manęs, o aš atgal. Nežinau ar galiu juo pasitikėti. Ką aš čia kalbu? Žinoma, kad negaliu, juk jis dirba Max'ui!
- Nagi, nejau nori būti išdulkinta jo kabinete? - pareiškė.
Susiraukiau.
- Kokį velnią tu čia kalbi? - kiek nusigandau.
- Jei neišeisi dabar, grįžęs Max nepasigailės ir patvarkys tave ant savo darbo stalo. - paaiškino tiesiai šviesiai.
- Gerai, kur man eiti? - nusileidau.
- Sek paskui mane ir nebandyk bėgti, nes pastate pilna apsaugos, supratai? - kilstelėjo antakį.
Lėtai linktelėjau. Kodėl jis nėra toks šiurkštus kaip visi kiti? Sekdama paskui jį, mąsčiau apie tai ir užsinorėjau jo to paklausti, bet susilaikiau.
- Gal bent galėčiau sužinoti tavo vardą? - paklausiau.
Jis trumpai žvilgtelėjo į mane.
- Dylan. - atsakė ir atrakino duris.
Linktelėjau ir tik dabar suvokiau, kad mes atsidūrėme lauke. Kelis kartus sumirksėjau. Tuomet atsisukau į Dylan.
- Nemanau, kad besilaukianti ir sirgdama turėtumėte čia būti, panele Clay. - tarė jis.
Mano žandikaulis atvipo ir aš spoksojau į vaikinuką.
- Visiškai nieko nebesuprantu. - sumurmėjau.
Jis nusijuokė.
- Aš dirbu FTB, manau, žinote kas tai, tiesa? - ramiai tarė.
Ar jis laiko mane kvaila? Kas čia per pokštas?
- Kas per velnias čia vyksta? Iš kur tiek apie mane žinai ir kodėl dabar kalbi taip formaliai? - tvirtai paklausiau.
- Aš dirbu ir nesu pratęs į asmenis kreiptis "tu", nebent tai man artimi žmonės. Visų faktų atskleisti negaliu, tačiau jau kurį laiką jus stebime, panele. - atsakė.
- Kokio velnio? - jaučiausi sutrikusi.
- Nėra taip, kad pažeistume jūsų teises, panele, tiesiog mums liepta jus saugoti. Todėl, nors ir nebuvo leista, pasinaudojau proga ir dabar jūs laisva. - greitai paaiškino.
- Aš vis tiek nesuprantu... Kas jums tai liepė? Ko jūs ieškot?
- Deja, panele, bet ši informacija yra konfidenciali. Geriausia ką dabar padarytumėte, tai kuo greičiau iš čia pasišalintumėte.
- Negaliu, aš net nesuvokiu kur esu. - apsidairiau.
Jaučiausi kaip labirinte. Niekaip negalėčiau rasti išėjimo iš šios vietos. Taip, esu lauke, tačiau net nenumanau kokia čia vieta.
- Gerai, tuomet galėčiau padaryti jums dar vieną paslaugą ir paskolinti automobilį, kurį vėliau tikiuosi atgauti. Važiuokite iš čia pagrindiniu keliu maždaug penkis šimtus metrų, o tuomet prie keturaukščio pasukite į kairę ir būsite visiškai laisva. Automobilyje taip pat rasit modernių technologijų, tad galėsite ir paskambinti. Linkiu sėkmės. - jis padavė man raktą - kortelę.
- Bet palaukit, man reikia daugiau informacijos. - žadėjau eiti, bet sustojau.
- Panele Clay, čia tikrai netinkama vieta, geriau paskubėkite. - jis pasisuko grįžti į pastatą, bet atsigręžė atgal dar sekundėlei. - Dylan Erman, manau, jums to prireiks. Be to, automobilis - BMW ir tamsiai mėlynos spalvos.
Linktelėjau ir šįkart nebeturėjau kito pasirinkimo kaip tik eiti, nes vaikinukas pasišalino iš vietos, o aš nenorėjau būti sugauta. Radusi automobilį, pajudėjau iš vietos, tačiau toli gražu viskas nebuvo taip lengva...