Murder Me (Z.M.)

2.10

"Murder Me"

2.10

*Dia*

Jaučiausi kaip nesava. Įtūžusi ir velnioniškai agresyvi. Atrodė galėčiau padaryti bet ką.
Zayn vikriai sugriebė mano rankas ir stumtelėjo mane prie automobilio. Sudejavau, kai nugara susidūrė su durelėmis.
- Ką tu darai?! - šaukiau.
Jis suėmė abu mano riešus į vieną ranką, o su laisvąją keliavo žemyn mano liemeniu ir palindo po maikute. Kiek sudrebėjau, nes jo ranka kilo aukštyn, o akys stebėjo manasias.
- Liaukis. - tariau.
Jo žvilgsnis buvo neįskaitomas, o akys beveik juodos, kupinos geismo. Žinau ko jis nori ir tas suvokimas leidžia man vėl būti savimi.
- Stok! - šūktelėjau.
Jo ranka lėtai slydo žemyn į draudžiamą zoną. Jis sustojo.
- Nori žaisti? - kreivai šyptelėjo.
- Aš ne Bri, Zayn, negali manimi naudotis kada tik užsigeidęs. - atkirtau.
Jo veido bruožai pasikeitė, sugriežtėjo. Pajutau kaip jis spusteli man riešus. Inkštelėjau. Kodėl jis mane skaudina?
- Man rūpi tik seksas? - ar tai buvo klausimas?
Jo kūnas prispaudė mane prie automobilio. Jaučiau, kad jis to nori...
- Čia ir dabar. - prabilau gundančiai.
- Ar tu kažko vartojai? Kodėl tu taip staiga keitiesi? - apipylė mane klausimais.
Geras klausimas, bet aš nežinau atsakymo. Nebent... Leukemija. Gal dėl to esu tokia nepastovi.
- Ką reiškia "čia ir dabar"? - nutraukė mano mintis.
- Dar nesupratai? - kilstelėjau antakį.
- Juk tu... Sustabdei mane. - jis užsikirto.
Pajudinau rankas ir Zayn jas paleido. Uždėjau jas jam ant pečių ir šoktelėjau į viršų. Kai Z mane sugavo, aš įsisiurbiau jam į lūpas.
- Mažyte... Aš... Tavęs... Taip... Pasiilgau... Ir... Taip... Trokštu... Kad... Būtum... Mano... Čia ir dabar. - jis atsitraukė giliai kvėpuodamas.
- Čia ir dabar?
- Čia ir dabar.
Sujungiau mūsų lūpas ir vėl. Mano nugara vėl įsirėmė į dureles. Todėl paleidau Z kaklą ir nusirengiau maikutę, numečiau ją ant žemės. Zayn į tai sureagavo greitai ir ėmė glamonėti mano kaklą. Užverčiau galvą į viršų ir užsimerkiau. Tačiau kažkas nutiko...
Girdėjau Zayn šaukiant mano vardą, bet negalėjau į tai atsakyti. Negalėjau atsimerkti. Tai buvo, tarsi blankus vaizdas iki kol mane pasiglemžė visiška tamsa...
Nubudau tarp baltų sienų. Ligoninė. Zayn sėdėjo ant kėdės šalia mano lovos. Jis laikė suspaudęs mano ranką. Jam pakėlus akis, pamačiau, kad jos paraudusios. Ar jis verkė?
- Tu pabudai! - nudžiugo jis.
- Kas atsitiko? - paklausiau kimiu balsu.
- Degalinėje tu nualpai. - tarė.
- Ar mes...? - nutęsiau.
- Ne. - papurtė galvą.
- O ką sakė gydytojas? - pakeičiau temą.
- Tu silpna, labai silpna. Tau reikia įgyti daugiau jėgų, todėl kelias ateinančias dienas pagulėsi čia. - paaiškino.
- Aš nenoriu čia būti. - susiraukiau.
- Aš taip pat nemėgstu ligoninių, bet tau reikia poilsio, Dia.
- Noriu namo, Zayn. Juk žinai, kad vos tu išeisi, aš iš čia pabėgsiu.
- Iš kur tokios mintys? - nustebo.
- Mokinuosi iš pačių geriausių. - atkirtau.
Jis papurtė galvą.
- Tau negalima išeiti. Be to, Max čia negalės tavęs rasti. Prašau, dėl manęs, gerai?
- Negaliu. Vešk mane namo, prašau. Tegul gydytojas lanko mane ten.
Z giliai atsiduso ir užkišo man plaukų sruogą už ausies.
- Gerai, mažyte, aš pasikalbėsiu su gydytoju. Pažiūrėsiu ką galima padaryti. - jis pakštelėjo man į kaktą.
Nusišypsojau ir jis išėjo iš palatos. Tuomet aš sukaupiau visas savo jėgas ir išlipau iš lovos, susiradau savo rūbus bei persirengiau. Mano akys užkliuvo už lentelės su mano ligos istorija. Paėmiau ją ir peržvelgiau. Nėra nieko apie Leukemiją. Taip kaip ir susitariau...
Pro duris įėjo Zayn ir gydytojas. Jie abu aiktelėjo, kai pamatė mane ne lovoje. Zayn iš karto puolė prie manęs ir prilaikė mane, nors to ir nereikėjo.
- Panele Clay, jums derėtų gulėti lovoje. - tarė gydytojas.
- Aš noriu namo, juk suprantate mane. Nejau negalite tikrinti manęs namuose? - prabilau.
- Negalime nuolaidžiauti, bet šįkart padarysime išimtį. Tačiau jei sveikata pablogės, guldysime į ligoninę net prieš jūsų valią. - pasakė.
- Gerai, sutinku su viskuo, tik leiskite mane namo. - neatlyžau.
- Tuomet sutvarkysime kelis dokumentus ir galėsite važiuoti. - šyptelėjo gydytojas.
Po kelių minučių jau gulėjau savo lovoje, savo kambaryje...
- Tau ko nors reikia? - Zayn stovėjo tarpduryje.
- Ne. - papurčiau galvą.
- Gerai. Pamaniau, kad galbūt norėsi pasikalbėti? - jis priėjo arčiau ir atsisėdo ant lovos krašto.
- Apie ką? - susidomėjau.
- Na, degalinėje mes lyg ir ginčijomės... Nenoriu, kad taip nutiktų ir vėl. - Zayn žiūrėjo į savo rankas.
Dievaži, kad ir kaip ant jo pykstu, šis vaizdas toks mielas. Zayn atrodo lyg mamai prasikaltęs penkiametis. Tai taip miela, kad aš netgi tyliai sukikenau. Z pakėlė akis į mane kiek nusistebėjęs.
- Atleisk, tiesiog tu atrodai kaip vaikas ir dar toks mielas. - sukrizenau.