Ir vis dėlto tai aš pagrindinis šios istorijos veikėjas

Liko 3 dienos

Šiandien nutiko tai, kas nedavė man ramybės nuo tos dienos, kai sužinojau savo likimą.
Ji labai graži. Ji kerinti. Tas tikėjimas jos akyse, nežinojimas kas nutiks rytoj - tai melas. Štai kaip atrodo melas. Jis toks gražus ir paslaptingas.
Norėčiau būti šialia jos. Norėčiau laikyti ją už rankos, kai bus baisu. Norėčiau žiūrėti jai į akis ir ieškoti to melo. Ir to tikėjimo.
Pagrindinė veikėja yra nuostabiausias dalykas, kuris nutiko mano gyvenime. Norėčiau būti toks kaip ji. Arba bent kartu su ja. Norėčiau suprasti jos jausmus. Ji gali justi nežinią, baimę, rūpestį, džiaugsmą ir visus kitus tikrus jausmus. Aš noriu ją suprasti, bet neįstengiu. Joje per daug netiesos ir per daug tikrumo. Ji per daug ryški.
Norėčiau ją pagrobti. Papasakoti jai tiesą apie šį pasaulį ir pabėgti. Pasislėpti kur nors giliai giliai užkuliuose, kur niekas mūsų nerastų. Tarp visų tų šiukšlių ir nereikalingų dekoracijų galėtumėm gyventi, bet sužinojusi tiesą ar ji dar būtų tokia, kokia yra dabar? O jei ji pasidarytu pilka kaip aš? O kas nutiktų jai dingus? Istorija žlugtų ir mes vistiek mirtumėm?
Ji net nežino kokia laiminga yra. Aš saugosiu jos laimę kol būsiu gyvas.
Ir jei man reiks paaukoti gyvybę dėl jos, o būtent to ir reikės, tai su džiaugsmu tai padarysiu, kad tik ji galėtų gyventi tiek ilgai, kiek jai skirta.