Radau ją gulinčią kažkokioje dėžėje. Kažkoks balsas viduje liepė nepraeiti pro šalį, o pažvelgti į vidų. Vieną akimirką jau galvojau, kad ji negyva, bet tada išgirdau jos tylų kvėpavimą. Ji atrodė dar labiau išsekusi už mane. Kvėpavimas trūkčiojo, kaip ir visas jos kūnas. Kai pažadinau, ji apkabino mane ir labai ilgai verkė. Sakė, kad nori mirti. Aš irgi norėjau mirti. Nežinau kokios pabaigos laukiu, bet tai bus mirtis. Viskas visada baigiasi mirtimi, nesvarbu ar dabar, ar po begalės metų.
Bandėmė eiti toliau, bet su kiekvienu žingsniu jos kūnas vis labiau glebo. Žinojau kad reikėjo sustoti, bet ji liepė eiti tolyn. Kai pati nebesugebėjo atsikelti, ėmiau ją nešti. Kuo toliau nuo scenos tolome, tuo sunkiau ji kvėpavo. Iš pradžių, prieš 2 dienas, kai pabėgome, to dar nesuvokiau, bet dabar žinau kodėl ji mirė. Ji sukurta gyventi scenoje, ne šioje baltoje, berinėje, šiukšlių pilnoje erdvėje.
Ji mirė mano rankose ir kai tai įvyko šviesa užgeso. Balta erdvė tapo pilka ir bespalvė. Nežinau kaip tai įmanoma, bet spalvos dingo.
Rašau pasišviesdamas senu, tarp šiukšlių ir dekoracijų rastu žibintuvėliu, bet manau, kad jo baterijos senka.
Negaliu nustoti verkti. Ji mirė. Mūsų pabėgimas buvo beprasmis. Ji galėjo mirti šito nežinodama, bet mirė ne nuo išorinio, o nuo vidinio skausmo.
Aš jaučiuosi toks silpnas, kad nepajėgiu atsistoti. Nors nebematau prasmės. Nėra kur eiti. Niekada nebuvo.
KAMU SEDANG MEMBACA
Ir vis dėlto tai aš pagrindinis šios istorijos veikėjas
FantasiAš antraeilis šio gyvenimo žmogus. Nežinau koks jausmas, kai viskas sukasi apie tave, nors tu to nežinai. Gyvenu šio gyvenimo užkuliuose ir kartais, kai liepia kūrėjas, išlendu į dienos šviesą, kad padėčiau gyventi šio pasaulio centrui. Viskas ko tr...
