Ir vis dėlto tai aš pagrindinis šios istorijos veikėjas

Liko 5 dienos

Šį dienoraštį rašau, nes bent šiuose lapuose aš būsiu pagrindiniu istorijos veikėju.
Nuo gimimo esu ruošiamas šiam mažam, antraplaniui vaidmeniui, nes tai - mano gyvenimo tikslas.
Pagrindinė veikėja nieko neįsivaizduoja. Ji galvoja, kad jos gyvenimas normalus, bet ji nežino, kad visi žmonės aplink ją - aktoriai, o jos gyvenimas suplanuotas, kaip ir mūsų. Viskas, kas čia vyksta virsta knyga. Ją skaitys žmonės iš tikro pasaulio ir nesuvoks, kad kiekvienas žodis, kažkur vyksta, tik ne visai taip, kaip aprašyta. Jie nežinos, kad kiekvienas veikėjas tikras, bet ne visai toks, koks turėtų būti.
Istorija prasidėjo gan seniai, bet apart šio kambario sienų, nieko nemačiau jau šešis mėnesius. Mūsų neišleidžia, kol neateina mūsų pasirodymo metas, nes pagrindinė veikėja gali įsiminti veidus, kurie vėliau turės atrodyti visiškai nauji.
Turėsiu vos keletą scenų ir keletą trumpučių pokalbių su ja. Tai skaitytojams bus nereikšminga ir jie greit mane pamirš, bet man - tai visas gyvenimas. Gyvenu tik dėl tų, dar neįvykusių akimirkų.
Norėčiau būti svarbus šioje istorijoje. Gal ne pagrindinis, tai nežemiška sekmė, nes gyveni bent nežinodamas savo likimo, nors jis visiems mums vienodas. Norėčiau būti arčiau herojės, jos draugas ar antroji pusė. Kažkas, ką skaitytojai atsimins, nes po to, aš gyvuosiu tik jų atmintyje.
Nebijau mirties, nebijau pasiaukoti dėl herojės, kad istorijos siužetas būtų įdomesnis. Tam buvau ruošiamas visą gyvenimą. Bijau, kad niekad nepatirsiu to, ką patiria ji - ta nelaimėlė, bet kartu ir išrinktoji.