Ir vis dėlto tai aš pagrindinis šios istorijos veikėjas

1 diena po

Aš ją pamečiau. Ne taip, kaip pamesčiau daiktą ar mintį. Pamečiau ją kaip žmogų. Vieną akimirką ji buvo šalia, o kitą jau esu vienas.
Ieškojau jos tiek ilgai, kiek pajėgiau. Jaučiuosi labai silpnas. Jau trečia diena kaip negėriau maisto piliulės. Mano kūną krečia drebulys, nors čia nėra šalta. Atrodo, jog čia išvis nėra temperatūros. Man svaigsta galva, žemė kartais dreba. Arba mano kojos. Nesu dėlto tikras.
Vakar pabudusi ji labai ilgai verkė. Man irgi buvo liūdna. Šį jausmą pažįstu geriau nei kitus.
Ji gailisi kad patikėjo manimi ir pabėgo. Sakė, kad jei būtų pasilikusi, bent būtų nesužinojusi kaip viskas netikra. Tai mane įskaudino ir kelias akimirkas stipriai jos nekenčiau. Bet tas kitas, tas uždraustas jausmas nugalėjo. Negaliu, nemoku pykti ant jos.
Jai depresija. Ji mano, kad anksčiau buvo laimingesnė, bet aš žinau, kad ištiesų ji pati savimi netiki.
Kaip sunku rašyti kai rankos dreba. Turėčiau jos ieškoti, bet neįstengiu atsikelti. Man skauda visomis prasmėmis ir man baisu. Baisu, nes nesuprantu šių jausmų. Jie užgriuvo mane tarsi stipri vandens srovė, iš kurios nepajėgiu ištrūkti.
Bandžiau miegoti, bet neįstengiu užmerkti akių. Kiekvieną akimirką bijau žmonių, kurie ieško mūsų.
Kas bus isrorijai? Ji negali vykti be pagrindinės veikėjos. Kiek ilgai ji taip laikysis? O gal jie rado kitą žmogų? Nesąmonė. Niekas daugiau nėra augintas šiam tikslui. Daugiau nėra nieko, tikinčio šia realybe. Aš noriu pabusti ir sužinoti, kad tai tebuvo sapnas, o aš tik normalus, sapnuoti gebantis žmogus, nieko nenutuokiantis apie pasaulį aplink.
Aš vis dar rašau, nors jau nebėra prasmės. Nenoriu palikti šio pasaulio, kuriame esu pagrindinis veikėjas. Aš noriu būti pagrindinis veikėjas.