Man jau seniai nebe trylika, kai įžengiau į paauglystę. Ir nebe šešiolika, kai pasiekiau paauglystės vidurį. Ir net nebe aštuoniolika, kai perėjau į suaugusiųjų pasaulį. Man tiek, kad pradėčiau suvokti tikrąjį gyvenimą, kuriame gali pasitaikyti problemų ir gilių duobių, verčiančių užsigrūdinti, bei laimės, kurią galėčiau pasidalinti su kitu žmogumi.
Tačiau aš vis dar esu užsidariusi mažame, jaukiame narvelyje ir kasdien sau sakanti, kad rytoj iš jo bent trumpam iškišiu nosį. Stebiu iš jo visą pasaulį. Deja, esu ten užsirakinusi, o raktą pasikabinusi ant kaklo. Esu užstrigusi kažkuriame laiko tarpe, kai dar nepajėgiu suvokti, jog galiu būti laisvas paukštis.
Ar tai nerimas, baimė susitikti su pasauliu? Galbūt. Ar tai mano neapsakomas tingulys? Irgi galbūt. O gal tai mano atsiskyrimas nuo gąsdinančio socialaus gyvenimo?...
Visgi kad ir kaip bebūtų, aš judu. Einu lėtai žingsniais link narvelio išėjimo. Kartais grįžtu atgal pailsėti arba tiesiog sustoju vietoje kaudamasi su baimėmis. Tačiau einu. Ir kada nors, kai pagaliau išeisiu į laisvę, parodysiu pasauliui vidurinį pirštą iš iškelsiu galvą, kad žinotų, jog manęs niekas nepalauš.
VOUS LISEZ
Gyvenimo klišės. Keistuolės užrašai
AléatoireTai, kas prisikaupė iš ilgo gyvenimo. Mano ir ne mano pamąstymai bei mintys. Iš "awkward" pusės. Su ironija ir sarkazmu. Jeigu kas nors bus nukopijuota, aš neatsakau - visko gali būti. Skiriu visiems, kurie savyje turi šiek tiek keistumo ir kartais...
