Žinau, kad esu emociškai stipri, šaltų nervų, tvirto charakterio. Manęs neįveikė jokios nepasisekusios meilės, vaikystės patyčios ar šeimos problemos. Jaučiuosi užsigrūdinusi ir pasiruošusi susidurti su manęs tykančiais pavojais.
Tačiau manyje lyg katė susisukusi miega anxiety (liet. nerimas). Ji slepiasi tamsoje ir laukia, kada galės mane užklupti netikėtai. Ir štai ji kartais išlenda laukan suleisdama nagus į mano odą, kai esu viena tarp minios žmonių. Kartais, kai važiuoju autobusu ir panyru į savas mintis. Kartais, kai esu namuose ir neturiu ką veikti.
Tuomet ji man šnabžda lyg sena ragana:
"Tu nesi jos geriausia draugė"
"Tu niekam nepatinki, jie bendrauja tik todėl, kad tu pati lendi"
"Jiems tavęs gaila, todėl pakvietė tave"
"Jie visi į tave žiūri, nes tu keista"
"Nekalbėk su juo, vis tiek jis nežiūrės į tave kitaip"
Ta tamsa manyje kiekvieną dieną bando mane įtikinti, kad aš nesu pakankamai gera. Dažniausiai kovoju su ja ir ją įveikiu. Įrodau, kad nesu silpna.
Tačiau kartais ji laimi... Ir priverčia mane slėptis kartu šešėlyje...
STAI LEGGENDO
Gyvenimo klišės. Keistuolės užrašai
CasualeTai, kas prisikaupė iš ilgo gyvenimo. Mano ir ne mano pamąstymai bei mintys. Iš "awkward" pusės. Su ironija ir sarkazmu. Jeigu kas nors bus nukopijuota, aš neatsakau - visko gali būti. Skiriu visiems, kurie savyje turi šiek tiek keistumo ir kartais...
