Adopted // LTU

It Isn't Easy

Negaliu sakyti, kad lengva, nes tada meluočiau. Kai aš buvau įvaikinta, mano tikrasis vardas buvo Abė, bet tada jis pasikeitė į Elę, nes tai buvo jo pirmosios aukos vardas. Aš norėjau žinoti kokia ji buvo, bet mano tėvas sakė, kad tai nesvarbu, kol ji turėjo kraujo, tol jis buvo patenkintas.

Taip pat aš turiu brolį, nors jis nebuvo įvaikintas. Jo vardas Sonis. Bet mano tėvas atsisakė išleisti mus laukan, nebent mums reikėjo. Mes neinam į mokyklą, mus moko namuose... Bet aš neturiu draugų.

Mano tėvas įsivaikino mane, nes Sonis atsisakė žudyti. Štai kodėl aš tėvo numylėtinė...ir ne...aš niekada nežudžiau. Aš tik padedu galąsti peilius. Tai nėra linksma, nekenčiu skausmo garso.

Kiekvieną naktį į lovą einu 10:30... Tėvas liepia mums eiti į lovas tokiu metu todėl, kad lygiai 10:35 jis pradeda žudyti, jis nori, kad mes girdėtumėme skausmą aukų balsuose.

Po žudymo, aš atsibundu kiekvieną rytą ir paklausiu tėvo to paties dalyko:

-Koks buvo aukos vardas?

Mano tėvas visada atsako. Tada aš užsirašau tą vardą ant savo sienos.

Sonis irgi taip daro. Tai mums padeda.

Aš neturiu motinos, nežinau kur ji yra.

Aš ir Sonis norėtume pabėgti, bet jei tėvas mus pagautų - mes mirę.

Nekenčiu kai tėvas žudo. Aukos tokios bejėgės, jos nepadarė nieko blogo, kad to nusipelnytų, aš bandau joms padėti, bet tėvas niekada nenusisuka.

Prisimenu, kartą čia buvo 19 metų berniukas vardu Nesas. Tą dieną aš negalandau peilių, taigi kai mano tėvas baigė badyti, jis buvo vos gyvas. Bet gyvas.

Aš kalbėjau su juo, pasakiau, kad jis to nenusipelnė. Viskas ką jis atsakė buvo "Bėk".

Jis manė, kad aš auka.

Bet galbūt aš ir esu, galbūt mes su Soniu esame tik aukos.

Tačiau tai greitai pasikeis...

************

Pafollowinkite šios istorijos kūrėją CatSmilesForBandits_ jos istorijos tikrai puikios ♥