Adopted // LTU

Sharpening knives

Peilių galandinimas labai nuobodus dalykas, bet dėl šio darbo - aš užsiėmusi. Sonis stebėjo mane, kaip ir visada, bet tada pasigirdo klyksmas.

-Paleiskite mane, prašau, aš nieko blogo nepadariau! Aš padarysiu viską, tik prašau paleiskite mane!

Tėvas nuskubėjo laiptais žemyn, pargriovė ją ir trenkė merginai. Tada jis parbėgo laiptais atgal. Mes niekada nesame to matę.

Mergina turėjo maišą uždėtą ant galvos, norėjau jį nuimti, bet aš bijojau.

-Nuimk jį, Ele, pažiūrėkim kas nutiks.

Aš ketinau tą padaryti, bet tada ji sujudėjo. Ir išsigandau dar labiau.

-L-labas...- išgirdau balsą sklindantį už maišo.

-Padaryk tai, Ele!

-Stok, Soni, aš bijau!- priėjau šiek tiek arčiau,- Soni, tu tai padaryk, tu vyresnis!

Sonis nustūmė mane nuo kelio ir nutraukė maišą. O vaikeli, norėčiau būti tokia kaip ji...

Ši buvo labai graži, ilgą laiką nemačiau merginos. Niekada neišlendu iš namų.

-Koks tavo vardas...?- paklausiau.

-Kira... Klausykit, nežinau kas jūs esat ir... Ar jūs galandate peilius?!- mergina sušuko.

-Galandau,- pasakiau,- Panele, kiek jums metų?

-Man 21. Ar jūs mane nužudysite?- mergina paklausė su ašaromis, bėgančiomis per visą jos veidą.

-Ne... Bet tėvas gal.

Prieš man kažką pasakant, tėvas čiupo ją ir žvilgtelėjo į savo laikrodį.

-10:25 vaikai, bėkit ruoštis miegot. Ačiū už peilių paaštrinimą, Ele.

Nuoširdžiai sakant, aš iš tikro jų daug neaštrinau...

Aš susiruošiau ir griebiau savo markerį, taip pat ir Sonis. Pažvelgiau į laikrodį ir lygiai 10:35 tėvas paleido muziką. Jis paleidžia ją kai žudo, kad sumažintų riksmų garsus, bet tai niekada nepadeda.

Išgirdau baisingus klyksmus kol aš lėtai rašiau ant sienos su savo markeriu:

K-I-R-A