Adopted // LTU

Not leaving in a Body bag

Aš neturėjau telefono čia, apačioje. Bet ką turėjau, tai Kristal.

-Kristal, aš pažįstu Malori, ar turi savo telefoną?

-Ne, tu turi nustoti... Prašau, aš laukiuosi.

Mėšlas.

Nemanau, kad tėvas žudė nėščią moterį anksčiau... Turėjau kažką daryti... Nenoriu jos vardo ant savo sienos.

Nesu protinga. Nežinau ką daryti.

Spoksojau į skylę sienoje... Galbūt ji galėtų prasisprausti pro ją.

-Matai tą skylę? Lysk pro ją ir niekam nesakyk, kad buvai atėjusi... Supratai?

Kristal linktelėjo ir išėjo. Aš paėmiau vieną iš peilių, kai ji išėjo... Dabar tikrai skaudės.

Aš persipjausčiau savo riešą ir perpjoviau pilvą keturis kartus ir susidraskiau veidą su nagais.

Norėjau rėkti... Skauda. Atsisėdau ant grindų ir numečiau peilį netoli skylės ir šaukiau.

Tuo metu, tėvas ir Sonis atbėgo apačion ir pamatė krauju pasruvusią mano versiją.

Apsimečiau, kad drebėjau verkdama.

-J-ji paėmė vieną iš peilių ir bandė mane padurti... Tada išbėgo.

Tėvas žiūrėjo į mane ir neatrodė piktas, jis tik nušluostė kraują man nuo riešų su rankove ir atsistojo.

-Soni, pasirūpink Ele, aš vysiuosi tą merginą.

Atrodė, lyg tėvui nei trupučio nerūpėtų.

Sonis nuvedė mane laiptais į viršų ir išvalė visą kraują. Šį kartą iš tiesų verkiau. Į kokį mėšlą aš save įvėliau? Viskas priėjo prie to, kad aš turiu žaloti save tam, kad galėčiau pagelbėti kitiems?  Atsidusau. Aš sutrikusi.

Verkiau, o Sonis tiesiog mane apkabino, kol aš nusiraminau.

Papurčiau galvą... Bet galiu žvelgti į šviesiąją pusę...

Bent jau ji nebus palikta lavonmaišyje.