Adopted // LTU

Dont Leave me please

Atsibudau, savo lovoje. Džiaugiausi, kad Kristal vardo nėra ant mano sienos. Šiandien tėvo gimtadienis. Penkiasdešimt metų. Soniui devyniolika, todėl manau, kad viskas gerai.

Pažiūrėjau į kitą kambario pusę ir radau Sonį rašantį kažką. Deja, aš ir Sonis dalinomės vienu kambariu. Reiškia, kad abejos sienų pusės padengtos vardais.

Kelias minutes į jį spoksojau. Kai jis išėjo iš kambario tam, kad nueitų į rūsį, aš turėjau tai perskaityti.

"Ele, aš labai atsiprašau. Aš esu mulkis, žinau. Tėvas manęs nekenčia, todėl neturiu kito pasirinkimo. Tu buvai nuostabi mažoji sesutė. Mane labiausiai skaudina tai, kad aš jau daug kartų norėjau nusižudyti. Bet pažvelgdavau tau į akis ir suprasdavau, kad dar yra dėl ko gyventi. Bet daugiau taip nebegaliu. Aš atsiprašau."

Abejingai pažiūrėjau į raštelį. Pakėliau akis.

-Matau, kad jau perskaitei...-pasakė Sonis, laikydamas peilį sau prie gerklės. 

-Soni, ne!

-Atleisk Ele. Aš tave myliu, tikrai... Bet nebegaliu taip gyventi. Aš nekenčiu šios vietos.

-Bet jei mirsi tu... mirsiu ir aš.

Sonis nusigręžė. Jis tiksliai žinojo apie ką aš kalbu.

-Pameni, Soni? Kai aš buvau dešimties, o tu šešiolikos, aš bijojau ir tu mane apkabinai ir pasakei, kad jei mirsiu aš... mirsi ir tu. Aš pasakiau tą patį... pameni, Soni?

Sonis nudelbė akis žemyn ir lėtai linktelėjo.

-Man 13, Soni. Be tavęs aš čia neišgyvensiu....

Sonis vis dar laikė peilį prie gerklės.

-Soni... nepalik manęs, parašau.