Adopted // LTU

New people = New feelings

Šiandien yra ta diena, kai aš išeinu į lauką. Tik aš.

Iš tiesų, niekas manęs nepastebi... Taigi, man nereikia dėvėti kaukės, taip kaip tėčiui. Klausiau tėvo ar galiu susirasti draugą šiandien,  kol eisiu pirkti daugiau peilių. Jis sakė tik vieną.

Apsižvalgiu aplink. Nė vienos mano amžiaus merginos. Kaip visada nepasisekė ir aš įėjau į parduotuvę.

Tėvas sudarė sąrašą, aš tiesiog renku ten parašytus daiktus. Vaikščiojau po parduotuvę ir radau mergaitę mano amžiaus. Bandžiau į ją nežiūrėti. Nenorėjau atrodyti keista.

Aš paėmiau peilius ir daviau vyrui pinigus, bet paslydau. Ačiū dievui, peiliai buvo dėžėje.

Mergina pribėgo prie manęs  ir padėjo atsistoti.

-Ar tau viskas gerai?-paklausė ji.

Prieš man atsakant, jos akys padidėjo.

-Man labai patinka tavo batai! Tos raudonos dėmelės nuostabios!

Aš nusijuokiau.

-Ačiū,-pasakiau, bet iš ties tai buvo kraujas.

Ji išsitraukė tušinuką.

-Žinau, kad tai pavyks, duokš savo ranką.

Aš daviau ir ji užrašė savo telefono numerį ant mano rankos su tušinku.

Aš šiek tiek nusijuokiau ir pažiūrėjau į ją.

-Neturėčiau to sakyti, bet..,-Aš atsikrenkščiau.-Manau, tu dėl kažko nerimauji.

Aš abejingvai žvilgtelėjau į ją, o ji į mane pažiūrėjo rūpestingu žvilgsniu.

-Mano mama fizioterapiautė, aš tik sakau... Tiesiog nenoriu, kad reikalai pasidarytų keisti...

Aš papurčiau galvą, o ji pamojavo ir išėjo.

Man niekada nerūpėjo kiti apart Sonio ir tėvo. Ji atrodo maloni.

Jei aš galiu ja pasitikėti... Galbūt tėvas leis jai papasakoti...