Adopted // LTU

Crystal

Aš grįžau pas tėvą, kadangi paėmiau jam peilius, galėjau praleisti naktį apačioje, žiūrėdama televizorių. 

Žinoma, tėvo nebuvo namuose, rinkosi kitą auką žudymui.

Išgirdau beldimą į duris.

Atidariau rūsio duris, o tėvas sviedė žmogų laiptais žemyn.

-Laikyk ją čia, Ele.

Jis uždarė duris ir aš pažiūrėjau į merginą.

-Koks tavo vardas?-paklausiau.

-K-Kristal...-pasakė, kai gerai į mane įsižiūrėjusi ji atrodė labiau savimi pasitikinti.

-Tu negali manęs nužudyti,-pasakė ji.

-Tu teisi, aš negaliu, bet tėvas tikrai gali.

Kristal pažiūrėjo į apačia ir pradėjo verkti. Aš nenustebau. Visi verkia.

Aš nustebau, nes nieko jai nejaučiau. Tiesą sakant, niekam nieko nejaučiau. Galbūt kažką jaučiau tai mergaitei, kurią sutikau... Velnias, aš net nežinau jos vardo.

Supratau, kad vienintelis žmogus, kurį tikrai myliu yra Sonis. Ne tėvas... Manau, kad iki šiandien aš supratau, kad ką daro tėvas... Tai nėra gerai.

Aš padėjau Kristal atsistoti ir ji pažiūrėjo į mane.

-Aš tau padėčiau, bet tėvas... nuskriaustų mane.

Kristal pažvelgė į mane sumišusi ir papurtė galvą:

-Išvesk mane iš čia...

Aš taip pat papurčiau galvą ir ji vėl sukniubo ant kelių.

-Daugiau niekada nebepamatysiu savo sesers... Malori... Paskutinį kartą ją mačiau, kai išsiunčiau ją į tą peilių parduotuvę ar kažkokį mėšlą.

Dėl šito, aš turėjau jai padėti ištrūkti iš čia.

Malori... Štai koks jos vardas.

Pažiūrėjau į aptrintą numerį, kurį ji man užrašė ant rankos...

627-1927

Aš nežinau.