Mėnulio upė.

1. Prisiminimai.

Naktis. Mėnulis žvilgėjo ryškiai mėlyna šviesa. Pilnaties grožis atsispindėjo tyvuliuojančioje upėje. Upė blizgėjo ryškiai sidabrine šviesa.
Kaip ir kiekvieną pilnaties naktį jame maudėsi mergina. Ji buvo vidutinio ūgio, gražios figūros, pilkų akių ir nuostabių, juodų kaip smala plaukų.
Panirusi į ledinį vandenį ji greitai nuplaukė iki dugne esančio betoninio dangčio. Ant jo buvo išgraviruotas pusmėnulis. Kaip kiekvieną kartą perbraukė per jį pirštais.
Išnirusi iš vandens, dar ilgai braidžiojo po krantą. Staiga netyčia akys užkliuvo už kažko blizgančio. Tai iš pradžių atrodė kaip maža statulėlė. Ištraukisi tą daiktą iš vandens, pastebėjo, kad tai grandinėlė ant kurios kabojo sidabrinė žvaigždė. Jos vidury matėsi mažas brangakmenis. Jo mėlyna spalva tiesiog rėžė akį. Ilgai žiūrėjusi mergina nusišypsojo ir užsikabino grandinėlę ant kaklo.
Juodaplaukė parbėgo namo.
-Gerai, kad ilgai neužsibuvai brangute. Na ir kaip šį kart mėnulis?
-Gerai mam,- Šyptelėvio Violeta ir nubėgusi į savo kambarį, persirengė ir nuėjo miegoti.

*Pabudau pievoje. Prisimenu tik tai, kad buvo naktis, o mėnulis mane kvietė... Jis kvietė panirti į sidabrinę upę kuri tekėjo palei jos kojas. Aštrūs akmenys ant kranto pjaustė man padus. Kraujas buvo tamsus. Juodas. Išsigandusi įkišau kojas į vandenį ir nusiploviau kraują nuo žaizdų, bet kraujas bėgti nenustojo. Jis bėgo vis greičiau ir greičiau. Visas kūnas ėmė pilkėti. Mano gelsvi plaukai papilkėjo. Iš rudų akių pradėjo bėgti kraujas. Mėnulis kvietė mane. Jis sakė... Sakė, kad man padės. Mes su juo panirome į vandenį. Jis buvo ledinis. Staiga žaizdos ant padų užsitraukė. Kraujas nebebėgo. Plaukai pajuodavo. Akių spalva irgi pasikeitė. Oda atgavo įprastą spalvą.
Atsibudau po vandeniu ant betoninio dangčio. Pajutusi, kad negaliu kvėpuoti, pradėjau plaukti į paviršių. Išlipau ant kranto. Nebuvo jokių aštrių akmenų, o tik švelnus smėliukas.*

Violeta pabudo visa išbalusi ir išmušta šalto prakaito. Visa drebėjo. Ji nekentė šių prisiminimų. Bet ar ji kalta... Tik mėnulio dėka ji liko gyva. Dabar tik sidabrinė mėnulio upė palaikė jos gyvybę. Kasnakt per pilnatį panirusi į ją, Violeta atgaudavo jėgas. Lyg iš naujo gimusi ji pareidavo namo laiminga. Tai žinojo tik jos mama. Ji buvo vienintėlė jai likusi.

Vėl panirusi į patalus kaip į vandenį, ji kietai užmigo. O mėnulis. Jis visada ją stebėjo...