Mėnulio upė.

7. Žmogysta.

Violeta sėdėjo. Šaltu veidu. Ašaros nebebirėjo jai iš akių, bet jų ruožai vis dar puikavosi ant jos žandų. Viskas ką ji matė, buvo tik nelygus takelio grindinys. Ji pati nesuprato kas vyko. Atsistojusi, ji nupėdino į miestelį. Jos pajuodavę paakiai atrodė šiurpiai miestelėnams. Nudriskę ir purvini drabužiai, basos kojos ir pamėlusios rankos... Iš akių sruveno kraujas... Juodas... Nusitrynę kulnai... Slenkantys plaukai... Traškantys kaulai... Violeta jautėsi kaip paprasčiausias lavonas... Tik sielą ją tempė tolyn. Tik ji neleido pasiduoti.
Po kelių akimirkų ji priėjo tiltelį. Tai buvo jai brangi vieta. Ten ji susipažino su Rafaeliu. Mergina vėl užsilipo ant tiltelio krašto. Ji nėrė į ledinį vandenį. Tik šį kartą nebuvo, kas ją išgelbėtų...
Ledinis vanduo apgaubė ją nuo galvos iki kojų pirštų galiukų, o srovė ją nešė tolyn. Bet ji nesipriešino. Ji visiškai atsipalaidavo.
Sekluma. Smėlis. Ji atsikėlė. Pirma ką ji pamatė, tai aptirpęs ledo luitas. Ji atšoko atgal. Bet šaltis ir taip jau karaliavo ant jos odos paviršiaus.
Buvo vienintėlis takelis. Jis vedė į miško tankmę.
Sniegas šaldė sausas Violetos pėdas. Pakilo vėjas. Su kiekvienu žingsniu, ji vis guliau klimpo į sniegą... Su kiekvienu žingsniu, vėjas vis labiau pustė sniegą.
Tamsa apgaubė dangų. Mergina vos galėjo pajudėti. Nušalusios kojos vos judėjo į priekį. Skaudėjo visą kūną. Violeta nebegalėjo toliau. Ji nukrito. Jos pamėlūsį kūną užpustė sniegas.
Mėnulis stebėjo kaip jos leisgyvis kūnas išleido paskutinius atodūsius. Bet ji mirė su šypsena veide. Violeta šypsojosi, nes pagaliau išvys Rafaelį...
Jos kūnas virto šviesiai melsvų dulkių debesiu, kuris pakilo viršun į juodają dangaus jūrą.
Staiga Violeta išniro. Springdama šaltu vandeniu, ji nukrito ant smėlio visa išsekusi. Staiga ji pajautė kažkieno ranką aplink jos liemenį. Tai buvo Rafaelis. Jis prisitraukė ją arčiau savęs, pakėlė jos išsekusį kūną ir nunešė į namus.
Rytą mergina nubudo savo lovoje. Dar visa apspangusi nuo miegų, išlipo iš lovos. Staiga pradėjus leistis laiptais žemyn ji prisiminė kas buvo vakar. Visos mintys šovė vienu metu. Violeta suklupo. Vaizdas aplink ją pradėjo judėti. Ji nesuprato kas vyksta. Staiga atsidurė tamsiame tunelį surakinta grandinėmis. Nieko nesimatė... Tik... Tik keista, šviečianti žmogystos figūra artėjo prie jos. Po truputį. Po žingsniuką. Staiga figūra stovėjo prieš merginą. Žmogysta švietė mėlyna šviesa. Staiga figūras rankos sugriebė Violetai už smilkinių. Jos galva degė iš vidaus. Pro akis ir smilkinius pradėjo veržtis kraujas. Kūnas pradėjo pūti. Ir staiga ji pašoko iš lovos.
-Ačiū Dievui, kad tai tik sapnas...