Mėnulio upė.

3. Žvaigždžių dulkės.

Po kvailo pokalbio su mama aš apsiverkiau ir užsirakinau kambaryje. Atsirėmiau į duris ir ilgai laukiau kol atgavau kvapą. Tada pasižiūrėjau į grandinėlę su žvaigžde ant kaklo. Sodriai raudonas rubinas atspindėjo šviesą Violetai į akis. Ilgai žiūrėjusi staiga pastebėjo. Visa net nusipurtė. Gi ten turėjo būti mėlynas kristalas, o ne raudonas. Jis pakeisti spalvos tai neturėjo. Bet paskui nuspręndusi, kad tikrai susitrenkė galvą, ji nuėjo miegoti.
Ilgai vartėsi iki vakaro, kol naktį išėjo laukan. Pati nesuprato kodėl, bet ji nusiėmusi drabužius, įšoko į vandenį. Nuplaukė prie betoninio dangčio, bet staiga žvaigždė ant kaklo pradėjo ją tempti atgal. Atrodė kad tuojaus padus. Bet ji nepasidavė nors ją ir smaugė. Šiaip ne taip nuplaukus, žvaigždė nurimo ir paprastai kabojo jai ant kaklo, o kristalas joje vėl buvo mėlynas.
Nepraėjus ilgam laiko tarpu jai teko vėl nustebti. Betoninos dangtis buvo praskilęs ir buvo mažas tarpas kuriame vos tilpo Violetos plaštaka.
Nusiėmusi pakabutį ji įmetė jį pro tarpą. Viol tikrai nenorėjo turėti kažkokio keisto papuošalo kuris betkada ją gali užsmaugti.
Išlipusi ant kranto ji jau traukė namų link, bet staiga mėnulis į ją pažiūrėjo. Jis pradėjo ją džiovinti gyvą. Jos oda pilkėjo, visa nusilpo. Iš paskutinių jėgų įšoko į vandenį. Ji niekur negalėjo išeiti iš upės be žvaigždės. Tai buvo vienintėlis ją saugantis amuletas. Ilgai mėgino kilnoti betoninį dangtį, kišti ranką, bet niekaip neištraukė. Momentu kai buvo labai pavargusi ji tiesiog pasidavė, o srovė ją pradėjo plukdyti milžinišku greičiu. Staiga pakilo vandens banga virš Violetos galvos. Jau manė, kad paskęs, bet ta banga magiškai ją nuplukdė pro mažą, betoninio dangčio tarpą.
Tamsus urvas, drėgna. Žvaigždė švietė ryškiai mėlyna ir raudona šviesa. Kristalas buvo dvispalvis.
-Achh štai kur tu,- pasakė Violeta ir užsidėjo žvaigždę ant kaklo. Žvaigždė pradėjo dar ryškiau šviesti. Kuo toliau, tuo ryškiau, kol apšvietė visą urvą. Ant sienų buvo išbraižytas didelis mėnulio skeltuvas. Aplinkui buvo daug žvaigždžių. Visi tie piešiniai ant sienų persipynė į istoriją. Juose buvo pasakojama apie mėnulį. Kodėl jis keičiasi? Prieš tūkstančius metų gyveno žvaigždė. Ji panoro pažinti šį žmonių pasaulį. Mėnulis ją pavertė mergina ir pakabinę žvaigždė jai ant kaklo tarė:
-Kai tau bus laikas grįžti, aš pasirodysiu kitokios formos. Būsiu visas apskritas. Tai bus ženklas tau, kad jau turi grįžti.
-Bet kaip aš grįšiu?- Tarė žvaigždė.
-Suspausk žvaigždę savo delne ir įnerk į vandenį. Upės vanduo nuneš tave į urvą. Ten aš tave rasiu.
Dėje žvaigždė nepanoro grįžti. Mėnulis nuo tada kasnakt ieškojo jos, bet taip ir nerado.
Žvaigždė, merginos kūne nebuvo amžina. Ji vistiek sulaukė senatvės ir mirė. Bet jai gimė dukra. Tai buvo Violetos mama. Bet ji nieko nežinojo apie tai. Apie mėnulį. Nežinojo to, ką Violeta žino dabar.
Mėnulis prakeikė žvaigždę ir jos visą giminę, kad kamnors iš jų panėrus per pilnatį į upę, mėnulis vėl ieškos. o jeigu pakliuvusi į jo spastus mergina bandys pasprukti. Tiesiog pavirs dulkėm.
Ant sienų buvo pasakojama ir kita. Apie žvaigždę ant jos kaklo. Tai buvo mėnulio sergėtojos amuletas. Jis parodo, kada mėnulis jos ieško. Raudonas kristalas ant žvaigždės - vadinasi ieško. Bet apie dvispalvį nieko nebuvo paaiškinta.
Violeta dar ilgai buvo urve. Tik staiga sužaibavo. Iš dangau pradėjo kristi kažkas panašaus į juodą smėlį. Žvaigždžių dulkės neleido kvėpuoti. Staiga pakilo rūkas ir apgaubė upę...