Mėnulio upė.

2. Vizijos.

Nubudusi anksti Violeta išsitraukė knygą pakištą už lovos. Atsivertė. Balti puslapiai būvo sugėrę juodą rašalą. Rašalo grioveliai buvo susiformavę į tobulą, neprilygstamą raštą. Kiekviena raidė, kiekvienas žodis ir sakinys, sudarė nuostabius tekstus. Ten buvo nuostabios istorijos. Apie piratus plaukiančius per "juoduosius" vandenis, kuriuose slypi pabaisos. Arba apie paslaptingą mišką, kuriame gyvena elfai ir kentaurai.
Jos istorijos buvo nuostabios. Dėje ji jų gėdyjosi, ir nenorėjo niekam jų parodyti.
Dar keli puslapiai persigėrė juodu rašalu. Ji užvertė knygelę. Išlipusi iš lovos, ji iškart išlėkė laukan. Basa ir susivėlusi ji jautėsi laisva. Įkvėpė oro giliai, giliai. Iškvėpdama užsimerkė. Praėjus kelioms akimirkoms ji atmerkė akis. Pamatė upę... Saulė spigino į veidą... Greitai per akmenukus nubėgo link vandens ir nėrė į ledinius vandens purslus. Ji jau buvo pripratusi prie pakankamai stiprios upės srovės, tad išsilaikė vietoje puikiai. Nunėrė iki betoninio dangčio. Prisilietus prie jo, žvaigždė ant jos kaklo ėmė žibėti. Staiga ji pavirto tikra žvaigžde. Upės srovė pagreitėjo. Ji laikėsi už betoninio dangčio. Staiga dieną aptraukė aklina tamsa. Skilo dangtis. Iš jo išlindo mėnulis jis pakilo į dangų su žvaigždėmis. Tik viena žvaigždė liko kaboti Violetai ant kaklo.
Ji išniro iš vandens, visa dūsdama ir nesuprantanti kas čia atsitiko, nukrito ant nugaros. Ilgai žiūrėjo į juodą dangų. Tada į žvaigždę ant kaklo. Žvaigždė vėl pavirto į paprastą pakabutį. Duobėtasis mėnulis ir ryškiosios žvaigždės, pakilo dar aukščiau. Jo nebesimatė... Saulė grįžo į savo vietą. Violeta visiškai nesuvokė kas vyksta. Dėje tai buvo tik jos galvoje... Ją ištraukė mama iš upės.
-Violetaaa! Ačiū Dievui, tu gyva!
-Man viskas gerai mam,- Atsipeikėjusi mergina išpjovė vandenį iš burnos.
-O tu matei mama. Pagaliau suskilo betoninis dangtis ir iš jo išlindo mėnulis.
-Ką? Ką tu nusikalbi? Turbūt susitrenkei galvą, kol tave nešė srovė.
-Bet mama, aš mačiau!- Tikino mergina.
-Mano žvaigždė pradėjo šviesti. Mama. Prašau patikėk.
-Gerai, gerai, tikiu... O tu tikrai gerai jautiesi? Nesusižeidus?
-Taip man viskas gerai...
-Tada gerai. Einam vidun.
Abi atsisėdo kambaryje prie stalo.
-Na pasakok Violeta. Kas ten nutiko?
-Mama... Aš neatsimenu... Bet... Man atrodo mėnulis kaltas...