Mėnulio upė.

5. Švytėjimas.

Po pokalbio su mama, Violeta išėjo iš namų. Išėjo į miestelį. Senai čia nebuvo, tad ilgai dairėsi. Apžiūrinėjo kiekvieną akmenį, pastatą, žmogų. Pamačiusi bažnyčios kryžių, ji nusišypsojo ir pasuko jo link. Nuėjusi už bažnyčios ji pasuko takeliu per mišką. Eidama per kankorežius ir smelį, ji ilgai galvojo apie mėnulį.
Staiga priėjo tiltelį. Po tilteliu čiurleno upelis. Vanduo buvo ledinis ir skaidrus. Staiga Violeta užsilipo ant tiltelio krašto. Pati nesuprato kodėl nusprendė nušokti, bet ją sulaikė vaikinas ėjęs pro šalį.
Ji pasimetusi krito atatupsta ant vaikino rankų. Vaikinas buvo blondinas, žydrų akių. Kreivai šyptelėjo.
-Kodėl tu bandei nušokti nuo tiltelio? Tu gal mirt ruošiesi?
-Nežinau. Ne... Koks tau skirtumas?!
Ir pasileido į kojas. Ilgai bėgo kol nebematė jaunuolio savo akiratį, o smėlis po kojomis pasidarė juodas.
Pailsusi ji žengė dar kelis žingsnius, bet staiga pakilo rūkas. Stiprus vėjas pustė juodą smėlį į visas puses. Vėjas buvo toks stiprus, kad net medžius laužė. Mergina ir tas keistasis jaunuolis nieko nebematė.
-Pradėk šviesti!- Rėkė jis.
-Ką?!- Krisdama ant žemės sušuko Violeta.
-Pradėk šviesti! Tu gi mėnulio žvaigždė!- Staiga prisigretino:
-Nagi. Pasikliauk manimi. Imk man už rankos.
Ji buvo pasimetusi. Staigiai griebė jam už rankos. Mintyse vis skambėjo žodžiai "šviesti, šviesti... šviesti. O kaip man šviesti?", tačiau nieko nepasakiusi ji apsikabino jaunuolį ir uždengė jam akis. Jų apsikabinimas virto aistringu bučiniu, o pasireiškus Violetos jausmams, pati nepajuto kaip pradėjo ryškiai šviesti. Bet ji švietė ne viena. Jaunuolis irgi švietė.
Staiga nurimo vėjas, smėlis subirėjo ant žemės, debesys prasisklaidė. Lyg nieko nebuvo.
-Aš atsiprašau...- Atatupsta žengė ji, bet jaunuolis pastvėrė jai už rankos.
-Aš irgi atsiprašau.
-Už ką?
Staiga jaunuolis pabučiavo ją tokiu pačiu aistringu bučiniu ir tarė:
-Už šitą.
Violeta šyptelėjo:
-Tai gal bent galiu sužinoti šios žvaigždės vardą?
-Rafaelis. Bet gali vadinti tiesiog Rafiu. Na, o tu kuo vardu?
-Violeta. Bet gali vadint kaip nori.
-Na, man tavo vardas labai patinka.- Šyptelėjo Rafaelis.
-Ačiū.- Susigėdo mergina ir paėmusi jam už rankos nusitempė takeliu atgal.
Jie praėjo miestelį. Pagaliau ir priėjo Violetos namus. Ir visalaik tylėjo, bet žiūrėjo meiliais žvilgsniais vienas į kitą.
-Pala. Tai tu gyveni prie...- Nebaigus Rafaeliui užbaigti sakinio, mergina jį pertraukė.
-...mėnulio upės. Žinau... Bėje. Tau reikia kaiką pamatyti. Moki plaukti?
-Moku.
-Tai šokam į vandenį. Turiu kaiką parodyti. Ten yra toks urvas...