Mėnulio upė.

6. "Amžinai".

-Tu apie Žvaigždėlapį?- Paklausė Rafaelis.
-Aš apie urvą, o ne apie popieriaus skiautę...
-Nee. Tas urvas tiesiog taip vadinamas. Jame pasakojama visa istorija apie mus- žvaigždes.
-Achh taip.- Tarė Violeta.- Maniau parodysiu kažką naujo. Jau turbūt matęs...
-Tiesa pasakius aš to ir atvykau į miestelį. Jau senai noriu viską sužinoti apie save.
-Na tai eime,- taip tarusi ji paimė Rafiui už rankos.
Kartu įšoko į vandenį, o srovė pradėjo juos nešti suskilusio betono link. Jie pavirtę vandens lašais įbėgo su vandens srove pro plyšį.
Nubudę ant žemės įprastuose savo pavidaluose jie pradėjo stebėtis. Kiekvienas raižinys švietė mėlyna spalva.
Mėnulis ilgai stebėjo juos besišnekučiuojantis urve, apžiūrint raižinius ir šviesą sklindančią iš jų.
Staiga vanduo pradėjo veržtis pro plyšį ir ištraukė juos iš laukan, ant kranto. Violeta ir Rafaelis gulėjo be samonės ant smėlio.

Buvo tamsu. Matėsi tik jiedu, mėnulis ir žvaigždės danguje. Staiga viskas pradėjo drebėti. Kiekviena žvaigždė krito iš dangaus skliauto. Kaikurios pasiekdavusio žemę suduždavo ir pavirsdavo žmonėmis, o kitos palei žemę ištirpdavo, pavirsdavo melsva migla ir lyg dvasia skrisdavo kiaurai kiekvieną.
-Žiūrėk Rafi... Čia gi...
-...žvaigždės.- Užbaigė jis.
-Taip Violeta... Matau. Kiekviena žvaigždė, kaip ir mes- žmonės.
Staiga vaizdaspradėjo tirpti. Juoda spalva maišėsi su žvaigždžių melsvaja. Viskas pavirto biriu smėliu.

Staiga Violeta ir Rafaelis nubudo. Viol buvo užkritusi Rafiui ant kojų.
-Tu matei??!- Sušuko ji.
-Na ne tu viena sapnuoti moki,- šyptelėjo blondinas.
-Bet mes sapne dar ir kalbėjomės. Kaip tai įmanoma?!
-Kaip jau pastebėjau, čia viskas įmanoma.- Vėl kreivai šyptelėjo vaikinas.- Manau mums ilgiau reik pabūti kartu. Gal sakau išsiaiškinsime tai?
-Ilgiau laiko? Kartu?- Nustebo Violeta ir atsistojo tiesiai prieš Rafį.- O aš tikėjausi... amžinai,- ir sulyg šiais jos žodžiais ji pabučiavusi jį, pasileido namų link.
Įbėgo į kambarį. Užsirakino duris ir paniro į patalus, o jos kambarys visą naktį švietė. Šviesa buvo labai ryški ir ji sklido iš jos. Ji džiaugėsi, kad vėl jį pabučiavo.
Rytą, ji nesiskubino keltis iš lovos. Pasiėmusi savo knygelę ji toliau rašė savo istorijas. Šį kartą ji rašė apie drakonus ir vikingus. Ji mėgo fantazuoti. Violeta tikėjo, kad rašo įdomias istorijas, bet jos vaizduotė yra labai vaikiška.
Išėjo laukan, o prie durų... Prie durų be sąmonės gulėjo Rafis, o jo krūtinėje buvo išmušta skylė. Jis pradėjo nykti, jo kūnas, nuo pirštų galiukų, pradèjo virsti mėlynais garais, kurie sparčiai išsisklaidydavo. Violeta verkė, laikydama jį ant rankų. Jos ašaros kritu ant jo kūno... Ji suprato, kad nebegali daugiau nieko padaryti... Ką dabar ji darys be jo...