Ieškant vienintelio

3. Kas blogiau, jei ne tiesa?

Dabar pagalvojus, nesu aš graži. Taip visados galvodavau. Nebūdavau pamišusi dėl madų ir nesirengiau gražiai kiekvieną dieną. Renkdavausi paprastai, pirma pasitaikiusi golfa, mėgstinis ir džinsai, kurie nėra aptemti ir dar platėjantys. Šukuosena mano visados ta pati būdavo, arba į arklio uodegą arba išvisa į suvelta kuoduką. Mano makiažas net nesiskaitydavo, kaip makiažas, nes tik tušu truputi brūkštelėdavau per savo blakstienas. Tai kodėl turėtų Airidas mane mėgti, jeigu nesistengdavau dėl savo išvaizdos, ypač kai jau mano dantys savaime parudavę yra. Jie parudavę nuo tada, kai pieniniai dantys iškrito ir tokie užaugo. Man dėl jų gėda. Net Airidas tyčiojosi iš manęs sakydamas, kad per daug šokolado prisivalgiau ir dantų neišsiploviau. Gėda, gėda, gėda...

Šiąnakt net prastai miegojau. Šiandien pirmadienis, o vakar turėjom svečių. Tėvai per daug išgėrė ir kai svečių nebe buvo, jie pradėjo bartis, pyktis, kad net norėjosi užsikimšti ausis ir nieko negirdėti. Deja, mano klausa labai gera ir jautri, dėl to ašaros tyliai bėgo mano skruostais. O dabar dėlto negaliu per pamokas susikaupti. Vis prisimenu jų barnius. Tikrai nenoriu apie tai galvoti, bet kitaip neišeina, vis į galvą lenda tos mintys savaime. 

Etikos pamoka. Ši mokytoja kieta, žiūrim dažniausiai per jos pamokas filmus, bet šįkart žaidžiam UNO visi tyliai, nes tik tyliai būdami leido mums šį žaidimą žaisti. Aš atsisėdau ir prie manęs pats atsisėdo Airidas. Mano širdis šoktelėjo, prasibudinau iškart ir nebelindo į galvą nemalonios mintys. Tik galėjau galvoti, kad jis šalia, taip arti manęs. Ir tik tada pastebiu: ,,nežiūrėk į mano kortas!" - Subariu jį juokdamasi. Jis pradėjo gintis, kad nežiurėjo, nors visiškai juo netikėjau ir toliau juokiausi šnairuodama, lyg veidu sakyčiau, kad meluoji. Ir jis tai pamatęs pradėjo juoktis. Žaidėm visą pamoką, net norėjom įtraukti mokytoją į mūsų žaidimą, ji visais būdais mėgino atsisakyti. Visi juokėmės linksmai ir pagaliau nebe terorizavom jos. Ši pamoka praėjo labai greitai. Buvau nuo tada pakilėtą visą dieną, širdis spurdėjo, rankos maloniai drebėjo. Nenoriu, kad šiandien baigtusi.

Tada su draugėmis nuėjome pas mokytoją, kad paaiškintu, kaip daryti užduotį, nes per pamoką nesupratom. Buvau su Reda, Goda, Rugile ir Živile. Kai paaiškino mums, išėjome. Ir kažkodėl pradėjome apie vaikinus kalbėti, kam kas patinka. Priėjo tema manęs ir mėginau neigti, kad neturiu jokios simpatijos. Tikriausiai tuo momentu išraudau, nes Rugilė su Reda netikėjo mano žodžiais ir pradėjo klausinėti. Iš kokios klasės, kas jis? Suprato, kad iš mūsų klasės, tai pradėjo vardinti visų vardus. Aš staigiai vis sakydavau ne, ne, tikrai jau ne, kol nepriėjo Airido vardas. Aš stabtelėjau sekundei ir pasakiau ne. Susimėčiau, pas mumis klasėje yra du Airidai, tai pirma mintis buvo galvoje kuris? Dėl to stabtelėjau, nors visos žino, kad tik su vienu aš buvau bendravusi. Visos pradėjo kvatoti ir cypti pagaliau atspėjusios, bet tada surimtėjo. ,,Eva, bet tu žinai, kad jam patinka Ieva ar ne?" Ak taip... Ieva...Mūsų klasiokė. Žemo ūgio, tamsių plaukų akių ir gražiai apkuni, priešingybė visiška man. Jie penktoje klasėje kažkaip artimai bendravo ir regis kurį laiką susitikinėjo, bet tada kažkaip užsibaigė. Na, bet jeigu matai tą žmogų kasdien, tikrai neužsibaigs tie jausmai taip paprastai. Tačiau vis tiek ši naujiena mano širdį perverė. Aš tylėjau, draugės pamatė kad persimainiau ir pakeitė temą. Noriu išnykti, dabar jis sužinos, bus pokalbiu ir gali netyčia nugirsti, kaip per kokia manga...

Nebenoriu eiti į mokyklą... Vienintelis dalykas, dėl ko man pradėjo patikti būti mokykloje, tai Airidas, bet dabar... Dabar viskas baigta. Nenoriu laukti to momento, kai ugnis pasklis po visą mokyklą ir aš sudegsiu.