Ieškant vienintelio

4. Baimių sukeltos nematomos žaizdos

  Žinau, kad dabar nukrypstu nuo amžiaus skirtumų ir ne iš eilės pasakoju, bet jeigu dabar visas iki šiol patirtas baimes pasakysiu, galėsiu juos drasiai užsiminti vėliau pasakojant iš eilės ir Jūs laisviau viską seksite. 

*** 

Baimė - tai terminas apibūdinantis bet ką, ko tik asmenybė gali bijoti. Pradedant nuo mažo vabaliuko, baigent meteoro įsirėžimų į Žemes planetą. Kiek pažystų žmonių, visų baimės skirtingos arba tos pačios tik baimės pojučio intensyvumas kitoks. Mes galime suprasti truputi kito žmogaus baimę, jeigu kažką panašaus patys patiremia. Tačiau tai vis tiek praktiškai neįmanoma suprasti, kas kito viduje vyksta.

Iš mano pozicijos, aš turiu nemažai baimių. Kai buvau maža, apie 5-6 metų mažumo, labai greitai supratau, ką reiškia baimė. Manau, tai greičiau supratau, nei žodį džiaugsmą ar malonių akimirkų branginimą. Nuo pat pirmų mano vaikystes prisiminimų, labiausiai prisimenu lengvai blogiausius dalykus, kurie tuo momentu man taip rodėsi. Buvo ir gerų momentų, bet reikia sunkiai pagalvoti, norint konkrečiai prisiminti tai. 

Seniausia baimė yra - tėvų balsų kėlimas vienas ant kito. Kai buvau maža, nežinojau ką ir pagalvoti, nes jie būdavo užsidarę, nematydavau ką jie daro. Tačiau nuo jų šuksnių atrodė, kad tuoj nukąs vienas kito gerkles. Kai gyvenam devynių aukštų pastate, pačiam viršutiniam aukšte, o dar mano tėtis rūkantis, tai turėjau baimę, kad jis iššoks pro balkoną berūkydamas. Retkarčiais lėkštės skraidė nuo pykčių, kitais kartais eglės skraidė pro balkonus. Jau neskaitau peštynių ar bušido scenų, kai mama stengiasi ginti mus vaikus nuo tėvo įsiučio. O visa tai atskleisdavo, pykti ir nepasitenkinima gyvenimu, tai alkoholis. Galbūt dėlto aš su Andriumi esam priešiški alkoholiui ir cigaretėm. Brolis negerentis ir nerūkantis, o aš alkoholi šventinėm progom kokia tik vieną taurę pakeliu. Bet iki šiol turiu, lyg ir trauma sumišusi su baime, kai tėvai išgeria. Lyg turiu žaizda širdyje, kuri negali niekaip užgyti. Nuo tada, kai buvau apie 9 ar 10 metų, svajojau studijuoti kolegijoje ar universitete kitam mieste, kad tik pabėgčiau nuo to skausmo, kuris taip mane varžė.

Kita baimė yra mama. Turėčiau labiau sakyti mamos balsas, tonas, kuris visą laiką man atrodė grėsmingas ir manydavau, kad aš bloga esu dukra vos ne visą laiką. Kai ką nors netyčia sudaužydavau, eidavau slėptis, tyliai verkdama, kad tik mama nesužinotų. Bet tai buvo, kai buvau maža ir kai nemokėjau skaityti kūno kalbos, nebuvau įžvalgi. Laikui bėgant, mama tapo mano gera draugė, kur būdama maža to net nebūčiau pagalvojusi, kad tai įmanoma, nes tada jaučiausi bejėgė, silpna ir niekam nereikalinga. Maniau, kad gimiau per klaida, bet gerai, kad nemokėjau pakelti prieš save rankos, nes buvo beproto daug nemalonių minčių.

Juokas juokais, tačiau mano manymų visų merginų priešai yra vorai. Maži ar dideli, aš jų nemėgstu, o dar labiau, kai tarantula laukinę gyvai esu mačiusi. Tačiau atrodo, kad vorai ar kiti gyvi vabalai, kirminai ar gyvūnai myli mane. Nors kai kurių iš jų aš nemėgstu ir bėgu nuo jų kuo toliau, kai tik jie sumąsto prisiartinti prie manęs. Daug kas iš manęs juokdavosi, dėlto, kad jie mane taip myyyyli, o aš verkiu vos juos pamačiusi!

Kaip ir minėjau, kad gyvenu 9 aukšte, tai visados nuo pat mažens važinėju su liftu. Girdėjau, kaip mama būdavo, kad užstrikdavo, tačiau man to nėra buvę. Kol netapau 11-oke ir vienintele dieną, kaip užmiršau telefoną, aš užstrigau. Liftas važiavo ir nenusileidęs iki galo sustojo. Kai liftas turi dvigubas duris, tai tik iš mano pusės vienos atsivėrė ir pamačiau geležius. Dabar net aiškiai nepsisimenu, bet tai buvo kažkodėl man baisus vaizdinys. Pradėjau panikuoti. Skambinau skambučio migtuku, mėgindama susisiekti su žmogumi, kuris iškviestų pagalbą. Niekas neatsilėpė. Šaukiausi pagalbos, niekas nepadėjo, tik girdėjau žodžius "Regis, mergaitė užstrigo...vargšelė." Net vos nesupykino, tai išgirdus. Mėginau plėšti duris, bet buvau per silpna. Iš nevilties aukštų mygtukus spaudinėjau ir paspaudus 4 aukšto mygtuka, liftas pradėjo važiuoti. Sustojo ir atsivėrė durys. Aš lėkiau iš ten taip greitai, kad atrodo, lyg skraidžiau. Nuo tada žinau, kad turiu klaustrofobija.

Vos neužmiršau papasakoti, kodėl bijau žaibų. Na, galima sakyti, tai beproto galingas gamtos reiškinys, kad keista, kad nekiekvienas žmogus to bijo arba ne kiekvienas supranta jos galingumą. Aš pradėjau bijoti žaibų, kai vieną dieną su mama ejom iš parduotuvės ir prasidėjo netikėta liūtis. Iki namų, galbūt buvo apie 25 minutės kelio, neskubamu žingsniu. Tačiau, pradėjo grėsmingai žaibuoti. Mamai nuo vėjo sulūžo skėtis, tai abi permirkome. Galvojome, kad pavasaris, nieko tokio jei ir sušlapome, bet tada staiga, trenkė žaibas į arti mūsų esančią stovėjimo aikštelę. Tas garsas, nebuvo, kaip gaudėsio, kai toli žaibai trenkia ir po kiek laiko garsa išgirstame. Tai tikrai buvo, lyg nežmoniškai kurtinančio elektros srovės garsas. Mes galbūt stovėjome nuo tos aikšteles, gal apie 200 metrų atstumu. Tada aš supanikavau, pasislepėm autobusų stotelėje. Drebėjau visą dieną, nes tas garsas ilgą laiką nebuvo užmirštamas. Ir iki dabar, kai tik žaibuoje, jaučiu tikrai tyra baimę, jos galingumui.

Na, ir galiausiai yra baimė prisirišti prie žmonių. Kai dabar esu beveik 21 metų, tai jau patyriau nemažai išdavysčių iš draugių ir iš mylimų vaikinų. Ir kuo toliau, tuo vis bijau naujų pažinčių, nes bijau, kad vieną dieną be jokio paaiškinimo, jie išeis iš mano gyvenimo, kaip jau yra buvę. Tačiau, mano charakteris traukia žmones ir negaliu to išvengti. Nors aš bijau, bet man reikia kitų, nes kitaip jaučiuosi silpna, nes tada negyvenu, net neegzistuoju, o ta jau mintis net baugina mane.

Yra daug ir smulkių baimių, kaip baimė tamsos, šunų ar kitų stipresnių gyvūnų už mane, susipykimų, kivirčų, nesusipratimų ir taip toliau. Galbūt juos užsiminsiu nuosekliai toliau pasakodama savo istoriją.

***

Sveiki :} Žinau, kad nemažai gramatikos ir stiliaus klaidų darau, bet rašau ne tam, kad būtų lietuvių kalbos pamoka čia, bet tam, kad pasidalinčiau savo istorija. Norėčiau žinoti ar skaitot, ar patinka ką skaitot, gal kokių kitokių pastabų man turite. Maloniai išklausysiu bet kokį komentarą, tad rašykite ir pabendrausime. ;}