Ieškant vienintelio

7. Pabaigos pradžia

***

Atsiprašau, kad taip ilgai nieko nerašiau >.< Turėjau daug emocinių pokyčių, bei emocinio sustiprinimo... Tai aš šiandien aprašiau viena iš savo palūžimų. Nors neaprašinėjau vieno vaikino, kuris pakeitė mano gyvenimą. 

Jį pažystu apie du metus. Tačiau buvome išsiskyrę, tam tarpe turėjau vaikiną Vidmantą, o vėliau Saulių. Tik Nikita manęs nesugebėjo niekad paleisti. Kol jis ultimatiumo nepasakė, kad nori jis manęs atgal (aš jį buvau metusi...). Aš praktiškai išsiskyriau su Sauliumi dėl Nikito. Ką galiu pasakyti, Nikita yra žmogus, kurį įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio. Vienintelis ir pirmutinis mano atvejis - meilė iš pirmo žvilgsnio. Tačiau, po poros savaičių sugryžimo, aprašiau, kas įvyko toleliau...

***

Šiandien, pirma nakties, aš tave prarasiu antra karta. Tai taip skauda viduje, kad atrodo tuoj netversiu ir sprogsiu. Skauda, kad net nežinau ką skauda. Ar širdį, ar pilvą, ar išvisa mano visą kūną. Tik žinau, kad be tavęs aš niekas. Be tavęs... Neįmanoma net pagalvoti. Tu tik ką tik grįžai pas mane. Galėjau vėl tave liesti, apkabinti, bučiuoti... O dabar tu man pasakai, kad metams išvyksti į Angliją? Jaučiausi įskaudinta, pažeidžiama, lyg kažkas išplėšė iš manęs širdį. Tai pragariškai skaudėjo, kaip niekad anksčiau.

Norėjau rėkti, draskytis ir šaukt ant tavęs: „O kaip gi aš?!"... Tu nepagalvojai. Tu man tik atsakiai, kad tau taip pat sunku prarasti mane antra karta. Tai taip neteisinga, bet nebėra man ką ir daryti. Tavo nuomonė buvo nusistačiusi, kai tu man pranešiai. Tu žinojai, kad vyksti ir neklausei manęs patarimo. Tu man vėl neatsivėrei. Tu man neišsipasakojai. Tu tik pranešiai man fakta, kad nors šįkart nebučiau nežinioje, kaip pirmą kartą.

Tu nemiršti. Tu gyvas sveikas keliauji padirbėti ir mokslus galbūt ten baigti, save ūgdyti. Tai kodėl man taip skauda, lyg tave būčiau praradusi visiems laikams? Aš dabar tik turiu sidabrinį žiedą, kurį man dovanojai. Vienintelis šaltinis rodantis, kad mes neišsiskyrėme, nors mūsų gyvenimo keliai nutolo daug toliau nei bet kada anksčiau.

Visi man sako, kad bus viskas gerai. Tu taip pat man sakei, kad viskas bus gerai, nes matei, kad aš nerimstu. Tik ar tikrai bus viskas gerai? Ten daug Britiškų moterų. Jeigu būtum sakęs, kad išvyksti vasarai, tik porai mėnesių, aš būčiau rami, kaip Belgė. Tačiau, tu išvyksti metams. Visko gali įvykti per metus. O ypač kai žinau, koks tu esi pašėlęs, tai gązdina dar labiau, kad galbūt atsiras kokia moteris, kuri ims ir mėgins vilioti tave tik dėl malonumo. Esu girdėjusi, kad Anglijoje moterys labai drąsios ir būna, kurios neieško rimtų santykių, o tik malonumo (friends with benefits). Aš šito labai nenoriu. Aš nieko nežinosiu. Net nežinau ar blogiau būtų nežinoti, ar žinoti.

Pragaras, pragaras, pragaras... Visur viskas dega, visur chaosas, betvarkė. Taip skamba, kas vyksta mano viduje jau ketvirtą dieną. Per mažiau nei tris dienas, turėjau susitaikyti su šia naujiena. Pavyko ar ne, nežinau. Ramesnė, taip. Dar vis šoko būsenoje ir negalinti patikėti – taipogi taip! Ir nieko negaliu pakeisti. Tik galiu vakare jam parašyti: „Gero vėjo, gero skrydžio, brangusis :*". Ir viskas. Ir nežinau kada iš tavęs ką nors išgirsiu. O gal niekada... Dieve, padėk man pamiršti visiems metams ir kaip nors tapti darboholike, kad tik negalvočiau...

Tik, tak, tok. Jau 16:19. Aš jau jo pasiilgstu, nors jis tik kitam rajone Vilniaus. Netoli. Ne už jūrų ir marių. Tačiau, jau aš jo nebe galiu liesti, apkabinti ar bučiuoti. Jis toli širdimi nuo manęs, o tai taip smaugia, kad net sunku gaudyti orą, kaip žuvis. Jis – mano pasaulio oras. O tai yra blogiausia.